Algirdas Selenis NOVELĖS 2

 

Algirdas Selenis

SIAMO DVYNIAI

 

Kaip sunku nešioti savo  mirusį brolį. Jis mirė nuo širdies smūgio. Paskutiniu metu smarkiai gėrė, ir, matyt, neatlaikė. Aš ir anksčiau jį nešiojau, nes mano kojos stiprios ir gerai išsivysčiusios, o jo – trumputės, nesiekiančios žemės, maskatuodavo lyg kokios rankovės. Tad visą gyvenimą mano kojos nešiojo mus abu. Gerai, kad mes suaugę  dubenimis, o ne užpakaliais, nes vienu metu negalėtume judėti, o norėdami judėti kuria nors viena kryptimi, būtume vienas kitam našta.

Taigi, turėjome du kūnus, dvi galvas ir keturias rankas. Juokaudami guosdavomės, kad Indijos dievai taip pat turi daug rankų ir galvų, – tai gal ir mes prilygstame jiems. Turėjome ir du, visai skirtingai mąstančius protus, ir dvi skirtingu ritmu plakančias širdis, nors gal geriau jau būtų viena. Vis tik gerai, kad kojos mano, o ne brolio, nes jis gerdavo iki sąmonės netekimo, o ir dabar, jam mirus, būčiau visai bejėgis.

Aš labai kentėjau dėl brolio girtuoklysčių, todėl nuolat jam priekaištaudavau, – jis gi, atvirkščiai, vis stengdavosi įsiūlyti man taurelę, bet man, vos pagalvojus, darydavosi bloga.

Štai dabar jis miręs, ir aš laikau jį apglėbęs, kad nevirstų tai  į priekį , tai atgal, tai į šoną.

Mirtis mus sutaikė. Anksčiau buvo baisu, kai jis gerdavo, o dabar dar baisiau- jo netekus.

Tik nepagalvokit, kad taip jau blogai buvo mudviem gyventi. Buvo ir gražių akimirkų, netgi buvome įsimylėję ir turėjome  savo „ širdies damą“. O, kad jūs būtumėte matę mus tais laikais. Tėvai mums davė gerą išsilavinimą. Buvo gana turtingi ir visokiausiais būdais stengėsi palengvinti mūsų lemtį. Į paprastą mokyklą vaikščioti negalėjom, tad mokytojus kviesdavo tiesiai į namus. Nedaugelis iš jų atlaikė pirmąją pažintį su mumis, nors tie, kurie pasiliko, ilgainiui nė nejausdavo, jog mes ne tokie, kaip visi.

Mokėmės gerai, tik polinkiai buvo skirtingi: aš labiau linkau į tiksliuosius mokslus, o brolis – humanitarinius. Jis buvo kairiarankis, o aš dešiniarankis, tad rašant ar valgant tarp  mudviejų nekildavo vaidų. Tarpusavyje niekada nesimušdavome, nes tai galėjo pakenkti mūsų  sveikatai: kurio nors vieno suduotas smūgis galėjo būti skausmingas abiem; bet štai bokse buvome neprilygstami, ypač kai priešininkui smogdavome iš karto vienu metu – jis kaire, o aš dešine.

Skambinti fortepijonu mums taip pat sekėsi puikiai. Labiausiai mėgom tuos kūrinius, kurie grojami keturiomis rankomis. Buvome ir puikūs šokėjai, – tiesa, nuo to viskas ir prasidėjo.

Tam , kad išmoktume šokio meno, tėvai pakvietė labai dailią ir gana gabią šokių mokytoją, į kurią mes abu iškart įsimylėjome. Šokant balinius šokius, partnerę reikia prilaikyti rankomis, – tai atlikdavome paeiliui. Rankas turėjome abu, bet kojos vis tik buvo mano, todėl brolis baisiai man pavydėdavo, kad net tada, kai merginą apglėbdavo jis, kojomis šokdavau aš. Taigi, tikras šokėjas buvau aš, o ne jis. Mokytoja tai puikiai suprato. Užsimerkęs ir bejėgiškai nuleidęs rankas, jis sukosi kartu su mumis šokio sūkuryje.  Net nenujautėme, kaip giliai tas sūkurys mus įtrauks.

Nuo tada brolis ir pradėjo po truputį išgerdinėti. Tiek jam, tiek man ta meilė buvo nelaiminga, bet jis jautėsi žymiai nelaimingesnis, todėl ėmė manęs nekęsti. Kartą net užsiminė tėvams: ar jie negalėtų ką nors padaryti, kad mus atskirtų. Tėvai nekartą teiravosi medikų, bet jie tik skėsčiojo rankomis, jog nieko neįmanoma padaryti, kad esą mes suaugę kažkokiais gyvybingais organais.

Brolis visai užsisklendė savyje, į mane net nežiūrėdavo. Tam, kad net atsitiktinai nepamatytume vienas kito, buvo įsakyta išnešti iš namų visus veidrodžius.

Tėvai suprato tos nesantaikos priežastį ir paskubėjo atsikratyti dailiosios mokytojos; bet ji jau buvo giliai įstrigusi mūsų širdyse.

Skandindamas širdgėlą, brolis vis labiau gėrė. Aš supratau, kad mūsų padėtyje ko nors tikėtis iš dailiosios lyties beprasmiška, tad ieškojau išsigelbėjimo knygų lentynose. Kažkur net perskaičiau, kad tokie pat Siamo dvyniai, kaip mes turėjo žmonas ir net susilaukė vaikų. Mane tai kiek paguodė, – brolis gi nenorėjo manęs net klausytis. „Užsičiaupk, aš tavo balso nenoriu girdėti! Geriau ieškotum būdų, kaip mums atsiskirti!“ – rėkė jis.

Naktimis jį kamuodavo nemiga. Prie to jau buvau pripratęs, bet kartą atsibudau nuo baisaus skausmo, lyg kas skerstų; ir iš tiesu, brolis, pasiėmęs didžiulį virtuvinį peilį, baltosios karštligės ištiktas, bandė perpjauti mūsų suaugimo vietą. Mano riksmo pažadinti subėgo namiškiai ir išplėšė jam iš rankų baisųjį įrankį. Pjaudamas jis pažeidė kažkokias kraujagysles. Tą sykį netekome daug kraujo. Laimei, viskas baigėsi gerai, medikai susiuvo kraujagysles ir užgydė žaizdą.

Dabar jau ir man pasidarė baisu. Brolį ištiko sunki depresija, tad kurį laiką buvom prižiūrimi psichiatrų. Aš bijojau užmigti, kad vėl neatsitiktų kažkas panašaus, bet brolis galų gale atsitokėjo ir prisiekė, kad tai daugiau nepasikartos, nors gėrė toliau, kaip gėręs. Mudviejų santykiai po truputį atšilo. Jis net ėmė siūlyti su juo išgerti, bet aš apie tai net pagalvoti negalėjau, o ir bet kuris mano vietoje, vien matydamas, ką išdarinėjo girtas mano brolelis, visam gyvenimui atsižegnotų degtinės. Į jį būdavo baisu žiūrėti: visas apsiseiliojęs, apsivėmęs, nebekontroliuodamas savęs, kartais net apsidarydavo. Ir visa tai aš turiu nešioti?! Ne, aš nebeištversiu... Slapčia aš jam net linkėdavau mirties, nesuvokdamas, kad tai pražudytų mus abu.

Vieną rytą atsibudęs nusistebėjau, kad visą naktį taip ramiai miegojau. Pasižiūrėjau į brolį, – jis gulėjo užsimerkęs. Išblyškęs veidas atrodė kaip kaukė, sustingęs ir tobulas, lūpose keista išraiška, panaši į šypseną. Šmėstelėjo mintis: „Kodėl taip įnirtingai neigiame panašumą su tais su kuriais suaugę?..“

Pabandžiau jį pajudinti – jokios reakcijos. Papurčiau smarkiau, – jis tik keistai nusviro ant šono. Mane apėmė siaubas. Stvėriau jį už rankų, – jos buvo šaltos ir nesilankstė. Man aptemo protas. Ėmiau rėkti nesavo balsu, kol netekau sąmonės.

Atsipeikėjau, bet namiškių šalia nebuvo. Matyt man tik atrodė, jog rėkiu, iš tiesu iš siaubo buvau netekęs balso. Kiek susitvardęs pabandžiau atsikelti: apglėbiau rankomis sustingusį brolį, pirmą kartą po ilgų nesantaikos metų, ir atsistojau. Atmintyje iškilo gražioji šokėja ir brolis, užsimerkęs kaip  dabar, besisukantis kartu su mumis šokio sūkuryje... Tik staiga pajutau, kad ir vėl šoku, – šoku šokį su mirusiu broliu...

 

 

 

 

 

Algirdas Selenis

NAMŲ AREŠTAS

 

Kartą, nežinodamas ką sakau pasakiau tai, ko nežinojau, todėl buvau suimtas ir apkaltintas paslapties išdavimu.  Teisėjas tikrojo kaltinimo negalėjo viešai paskelbti, nes būtų atskleidęs paslaptį, tad aš ir pats nežinojau, kuo iš tiesų esu kaltinamas, o ir nuosprendis buvo keistas: namų areštas iki gyvos galvos.

Bet keisčiausia, kad mano namuose, kur buvau įkalintas, nebuvo nei prižiūrėtojų, nei grotų, tik kai norėdavau kur nors išeiti, prasidėdavo gluminantys dalykai: staiga imdavo kristi viskas iš rankų, kažkur dingdavo raktai, o prieš peržengiant slenkstį nuolat ką nors pamiršdavau, todėl būdavau priverstas grįžti atgal, arba netikėtai suskambėjus telefonui, strimgalviais puldavau prie jo, – durys užsitrenkdavo, ir aš nebegalėdavau išeiti. Telefonas skambėdavo tik labai retais atvejais, šiaip jis visą laiką neveikė, nes buvo dubliuotas. Man nepažįstami paslaptingi kaimynai nenuilstamai su kažkuo kalbėdavosi arba apskritai laikydavo ragelį nukeltą. Kartais telefonas sučirkšdavo net vėlyvą naktį arba ankstų rytą. Kai atsilėpdavau su manimi niekas nekalbėdavo, tik girdėdavosi kažkieno prislopintas alsavimas gedulingos muzikos fone.

Draugai niekada nesilankydavo, tik kartais ateidavo keistos žmogystos, kurios įteikdavo  man sąskaitas už butą. Tai mane stebino: esu priverstinai  įkalintas, ir dar turiu mokėti už savo įkalinimo vietą; bet dėl to labai nesirūpinau, nes vis tiek neturėjau jokios galimybės tas sąskaitas apmokėti. Aš supratau – tokiu būdu esu sekamas. Kartais ne iš šio, nei iš to įsijungdavo televizorius, ir baisius dalykus kalbantis diktorius varstydavo mane hipnotizuojančiu žvilgsniu. Tada paprasčiausiai nusiimdavau kelnes ir parodydavau jam užpakalį, susigėdęs jis nusisukdavo ir televizorius išsijungdavo. Ir taip diena iš dienos. Iš nuobodulio net rašyti pradėjau. Ir vėl, atsikėlęs ryte ant stalo rasdavau  savo užrašus išmargintus raudonu pieštuku, su įvairiomis pastabomis paraštėse. Kartą naktinio skambučio metu neištvėręs ėmiau rėkti ne savo balsu į ragelį, keikdamasis paskutiniais žodžiais, bet atsako jokio, tik dar garsiau ėmė groti muzika. Ryte šalia įprastinių pusryčių radau raminamųjų vaistų.

Turiu pastebėti, kad maitino mane neblogai. Kas ir kada atnešdavo maisto aš niekada nemačiau.  Gal tai vykdavo tada, kai sėdėdavau tualete ar maudydavausi vonioje?..

Penktadienį vakarais ant stalo atsirasdavo gero konjako buteliukas, įsijungdavo televizorius ir imdavo rodyti erotinius filmus, bet net tada negalėdavau užsimiršti, nes jaučiau, jog esu stebimas. Ilgainiui pradėjau apsiprasti su tokia padėtimi: į telefono skambučius paprasčiausiai neatsilėpdavau, o ant televizoriaus užmesdavau

maršką. Man net pradėjo patikti, kad kažkas taiso mano užrašus, net ėmiau polemizuoti su savo nematomu cenzoriumi. Netgi toje apsilupinėjusioje sienoje, kurią mačiau pro langą, įžiūrėdavau įvairius vaizdinius bei ženklus. Tas vizijas bandžiau perkelti ant popieriaus lakštų, ir kartais visai neblogai pavykdavo.

Bet, matyt, kažkam toks mano gyvenimo būdas labai nepatiko. Naktimis staiga atsibusdavau nuo sklindančių iš už sienos baisių rietenų, kurios baigdavosi muštynėmis ir isterišku moters verksmu. Triukšmas aprimdavo tik tada, kai aš imdavau rėkti, jog neištversiu. Ėmė daugėti sąskaitų už būto nuomą, šildymą, kažkokias paslaugas ir tarptautinius telefoninius pokalbius. Mane aiškiai norėjo išvesti iš pusiausvyros. Todėl parašiau protestą ir  palikau jį ant stalo. Iš ryto radau prierašą: „Pretenzijos atmestos, tai tik Jūsų  nesveikos vaizduotės padariniai.“ „Gerai, gerai“,  – pagalvojau aš, ir kurį laiką visiškai nieko neveikiau.

Matyt, tiems, anoje pusėje manęs pagailo, nes vieną rytą ant stalo radau keletą knygų. Taip įnikau į skaitymą. Perskaitytas knygas keisdavo naujomis, bet tai po kurio laiko „užsiraukė“. Gal mano geradarių veiksmus kažkas apskundė arba į mano rankas pakliuvo uždraustos knygos?..

Ir vėl tuščia kasdienybė. Po truputį ėmė bręsti mintis apie pabėgimą. Supratau, kad iš pradžių reikia susikaupti ir prisiminti nuo ko viskas prasidėjo. Ir prisiminiau, kad... kartą, nežinodamas ką sakau pasakiau tai, ko nežinojau, ir buvau apkaltintas paslapties išdavimu...  Staiga mane nušvietė mintis, jog raktas yra nežinojime, juk kuo labiau aš stengiuosi suprasti priežastį, tuo labiau tolstu nuo tiesos. Jeigu raktas nežinojime, tai kur gi tas nežinojimas? Suradęs jį surasiu ir raktą, kuriuo atrakinsiu duris. Taip galvojant man pasirodė, kad būsto sienos bei lubos sujudėjo... Juk ta paslaptis, kurią aš išdaviau ir yra nežinojimas...  Ir vėl sienos bei lubos sujudėjo. Ne, man nepasivaideno, mano būstas ėmė po truputį mažėti... „Negalima galvoti, negalima galvoti... Negalima apie tai galvoti...“ – galvoje konvulsiškai sukosi mintys, o kambarys vis mažėjo ir mažėjo. Pradėjo stigti oro, lubos ir sienos negailestingai artėjo...

 – Aš nieko nežinau!..Aš nieko nežinau!.. – rėkiau nebegirdėdamas savo balso. Ir tada, kai atrodė, jog visai nebeliko vilties, įsijungė televizorius, ir iki raudonumo įkaitusiame ekrane ėmė lyg kraujas tvinksėti užrašas:

„AMNESTIJA“.

 

 

Algirdas Selenis

FILMAVINO AIKŠTELĖ

 

Gulėjau ant matraco filmavimo aikštelėje. Apsunkęs po pietų laukiau savo eilės filmuotis. Žiūrėjau į dangų, tingiai plaukiančius debesis, virstančius įvairiais pavidalais: didžiule žilo senio galva, rūsčiai žiūrinčią žemyn, išsigandusios mergaitės galvute, besišliejančią prie jo, artėjančius juodus debesis, panašius į grėsmingas pabaisas. „Bus lietaus“,- pagalvojau aš.

Pabudau nuo kažkokio šurmulio. Jutau, kad mane bando pažadinti. Pramerkęs akis pamačiau baltas lubas ir susirūpinusius veidus akinančioje šviesoje. Nieko negalėjau suprasti, galva lyg švininė: „Kur aš?..Kaip čia patekau?..“

 – Atsimerkė, atsimerkė. Žiūrėkit jis atsmerkė.

Bandžiau pajudinti galvą, bet trukdė kažkokie vamzdeliai, įkišti į nosį. Šiaip ne taip pavyko apsidairyti: lašelinės, keisti prietaisai, žmonės baltais chalatais. Užsimerkiau...Ir vėl debesys, debesys... Girdžiu kviečianti balsą: „Laikas filmuotis...“

Vėl bandžiau atsimerkti.

 – Buvote miręs, vos pavyko jus sugražinti.

Visą gyvenimą niekur nebuvau išvykęs, apie keliones galėjau tik svajoti, ir va, šitaip, visai netikėtai... Dabar su nekantrumu laukiu vakaro, kai apims saldus miegas. Kas žino, kur vėl teks pabusti?..

Algirdas Selenis

Algirdas Selenis

ŽAIDŽIAME KLASES

 

 Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, susitvėrė naujos klasės. Viena iš jų –buržuazija. Tačiau atsirado ir naujų, tik mūsų naujoje sistemoje egzistuojančių klasių.

  Evoliucionuojame, tad ir nagrinėti naujus reiškinius reikėtų naudojantis moksline terminologija.

  Sistematika – tai organizmus klasifikuojanti disciplina. Organizmai skirstomi į grupes pagal sistemines kategorijas: tipas – aukščiausioji kategorija organizmų klasifikacijoje, o skyrius – augalijos (daržovių) klasifikacijoje; toliau – klasė, būrys (daržovių – eilė), šeima, gentis, rūšis.

  Didelėse sisteminėse grupėse išskiriamos ir tarpinės kategorijos: potipiai, poklasiai. Taigi, artimų rūšių grupės sudaro gentis, artimų genčių – šeimas, šeimų grupės – būrius, eiles ir t. t.

 

BURŽUJAI – AUKŠČIAUSIA VISUOMENĖS KLASĖ.

TIPAS:

  Buržujų tipais arba tipeliais tikrai nepavadinsi, nors pasitaiko ir tokių, bet tai jau potipiai. Buržujai skirstomi į minkštakūnius pilvakojus – stambiojo kapitalo savininkus ir kietakakčius galvakojus – valdžios atstovus.

KLASĖ:

  Bendraminčiai, kartais klasiokai, nors į paprastą klasę jų nesutalpinsi. Formuojasi turtiniu, klasiniu pagrindu. Pasižymi klasišku gyvenimu.

BŪRYS:

  Būriuojasi nedidelėmis grupėmis, elitariniu pagrindu. Gyvena pasyvų gyvenimą, tačiau reikalui esant gali virsti greito reagavimo būriais. Eilėse nepratę stovėti. Į eiles statomi žemesnės klasės, arba eilės, atstovai – daržovės.

 

ŠEIMA ARBA MAFIJA:

 

  Šeima formuojasi dauginimosi, kartais net dalijimosi pagrindu. Sena išmintis sako: jei nori gyventi – dalinkis. Bet dalinamasi tik su savais. Savas atpažįstamas pagal gero gyvenimo kvapą, nors sakoma, jog pinigai nekvepia. Kvepia... Ir dar kaip kvepia!..

Šeimos galva tėvas – buržujus. Motina – buržuika. Rusijoje pilietinio karo metais taip vadintos menkai šildydavusios krosnelės.

Vaikai – buržujukai. Bur – žuju – kai: rusiškas žodis „žuju“ reiškia „kramtau“. Tad jie ir kramto. Tie, kurie kramto intensyviai ir daug, priskiriami minkštakūniams pilvakojams. Kietakakčių tipo individai kramto racionaliai, saikingai.

 

GENTIS ARBA GIMINĖ:

 

  Giminės – svarbiausia visų struktūrų jungiamoji grandis. Pagal giminystės santykius formuojamos valdžios struktūros. Tai – ne tik giminingos sielos, bet ir organizmai, o tokiems organizmams reikia daug vietos, arba darbo vietų, kurios taip pat kuriamos giminystės principu.

RŪŠIS:

Buržujai – aukščiausios rūšies atstovai. Jie tikrai ne daržovės, kurios rūšiojamos pagal kitus principus. Tarmiškai tariant, geriau jų nerušiok.

SAVYBĖS:

Svarbiausia buržujų savybė – didelė nuo-savybė.

 

NAUJA  POST-SOVIETINĖS ERDVĖS KLASĖ – VALDININKAI.

 

STAMBIŲJŲ VALDININKŲ KLASĖ:

 

Formuojasi pagal giminystės principą: šeimos, klano. Dažnai pasitaiko stambių organizmų. Nors būna ir liesų, nervingų tipų.

 SAVYBĖS:

Aistringi turto, pinigų kolekcionieriai. Nemėgsta dalintis, tačiau dauginasi saikingai.

Dėl stambumo sunkiai juda, todė lydimi palydos. Stambieji organizmai į viešąjį transportą netelpa: jų transportavimas individualus. Svarbiems sprendimams priimti reikia didelių energijos sąnaudų, tai sunkina mąstymą, tad už juos mąsto patarėjai.

 

 SMULKIŲJŲ VALDININKŲ KLASĖ:

 

Smulkiųjų valdininkų klasė – irgi giminės, tik tolimi. Dar gali formuotis kaip klasiokų grupė.  Tai maži junginiai, kitaip sakant, – klaneliai, kurie gali susilieti ir į didelį klaną. Smulkių valdininkų daug, tik nereiktų jų painioti su minia: minia (masė) – liaudies (daržovių) klasės savybė.

SAVYBĖS:

Smulkieji valdininkai gyvybiškai svarbūs visam organizmui: kapitalu grindžiamai valstybei. Jie rūpinasi medžiagų apykaita arba skirstymu, įgytų resursų perskirstymu gyvybingai svarbiems organams, palaikantiems tvarką ir kontrolę. Kitaip sakant, įsisavinimu arba pasisavinimu. Didžiausi medžiagų resursai atitenka aukščiausiems valdžios ešalonams: ešelònas (pranc. échelon < échelle — kopėčios, arba masinio gabenimo traukiniai).

Keistokai atrodytų aukščiausios valdžios palyginimas su kopėčiomis ar su masinio gabenimo traukiniais, – nors veža, dar ir kaip veža. O kopėčios – pagrindinė valdininkų priemonė karjerai siekti. Yra bendros kopėčios, kuriomis kopiama nuo žemiausiųjų iki aukščiausiųjų valdininkijos pakopų. Tačiau kiekvienas valdininkas turi ir savo kopėtaites, kurias naudoja asmeninėms reikmėms: sakysim ūgio trūkumui kompensuoti.

Tačiau viskas, kas žmogiška, ir jiems nesvetima. Ypač opi vienatvės problema.

Valdininkas vienišas, jam reikia užuojautos. Tai galima suprasti iš jų santūrių, užjausti prašančių replikų: „Aš vienas, o jūsų daug… Ateikite rytoj…“ Šiose frazėse galima įžiūrėti ne tik vienatvės baimę, pagalbos prašymą, bet ir užslėptą pavydą klientui. Tokie išgyvenimai trikdo sveikatą, atsiliepia klausai, todėl valdininkui nei prisiskambinsi, nei prisibelsi; ir svetimo skausmo nėra, nes skauda tik jam – valdininkui.

 

DAR VIENA NAUJA KLASĖ – KLIENTAS.

 

Lotynškai Cliens (Clientis) – „klusnus, globotinis“. Senovės Romoje klientais buvo vadinami nevisateisiai žmonės, priklausantys nuo patrono.

TIPAS:

Šios klasės tipą sudaro smulkiosios buržuazijos, smulkiųjų verslinimkų ir visai susmulkintos liaudies atstovai. Tarp klientų gausu pensininkų. Nors pensininkas (politikų ginčuose) greičiau argumentas nei organizmas.

RŪŠIS:

Klientą galima priskirti prie šaltakraujų organizmų, nes priverstas nuolat šliaužioti, ropoti, kartais net šokinėti. Būna ypač šokių klientų, kuriems tenka nuolat šokinėti, ypač aplink valdininkus. Klientai viską arba už viską moka. Mokumas sustiprina jų ypatingą savybę – nuovokumą. Nes bet koks sandėris su valdininku prasideda nuo voko. Tačiau klientas klientui nelygu: kokia čia gali būti lygybė, jei vienas dar kruta, o kitas net ir pašliaužti nebegali. Klientas negali turėti ydų, tačiau jam leistinos tam tikros priklausomybės. Didžiausia iš jų – priklausomybė nuo valdininko. Tad nepriklausomybės šventė klientui nesuprantama. Ši šventė – stambiesiems organizmams.

 

PATI GAUSIAUSIA KLASĖ – LIAUDIS, ARBA DARŽOVĖS

 

BŪRYS, EILĖ:

Mažiausi liaudies junginiai – būriai, didžiausi – minios, arba liaudies (daržovių) masės. Todėl liaudis greičiau eilė nei būrys, nes būrio savybės būdingos organizmų tipui, o čia – daržovės, runkeliai. Aukštesniųjų klasių atstovai, ypač stambieji organizmai, nelinkę stovėti eilėse.

Liaudis matuojama statistiniais vienetais. Statistinių vienetų reitingas – vienas iš argumentų stambiųjų organizmų politiniuose žaidimuose.

ŠEIMA:

Liaudies (daržovių) atstovų šeima gausi, silpna, menkai išsivysčiusi. Santykiai nepatvarūs. Dauginasi gana noriai, tačiau chaotiškai, neplaningai, nes tai bene vienintelis nieko nekainuojantis malonumas. Todėl šį procesą būtina kontroliuoti, klasifikuoti skirstant į rūšis pagal vartojimo savybes ir paklausą. Stambesnes, maistingesnes daržoves paliekant, likusias skiriant pašarui arba trąšoms. Dauguma pašarinių eksportuojama.

Sunkiai prisitaikančios, neatsparios vietiniam klimatui daržovės taip pat išvežamos.

Liaudis dar turi tautinių savybių, tačiau šios savybės globaliniu požiūriu neturi vertės, vertingsnės hibridinės rūšys dėl maistingumo ir eksploatavimo galimybių.

Tautinėmis savybėmis pasižyminčios daržovės žalingos stambiųjų organizmų virškinimui.

 

LIAUDIES KLASĖS POKLASIAI

 

CIVILIOKAI:

Civiliokai juda netvarkingai, chaotiškai, būriais arba miniomis. Vienas iš trūkumų – nesugebėjimas užsimaskuoti, nors mimikrijos atvejų pasitaiko.

 

SUKARINTOS STRUKTŪROS:

 

Sukarintos liaudies atstovai (karo prievolininkai) juda darniai, tvarkingai, rikiuotėmis, pulkais. Karo prievolininko savybė – visiškas individualybės neturėjimas. Tai būtina savybė gerai maskuotei.

LIUMPENAI:

Liumpenproletariato atstovai – chuliganai, dar vadinami „chroniais“.

Savybės, skiriamieji bruožai: agresyvumas, bukumas. Liumpenų leksikos atspalvis matinis. Žodynas – specifinis, puikiai ištobulintas. Kartais visiems reiškiniams ir jausmams įvardyti užtenka, ir vieno riebesnio žodžio ar gesto.

 

JĖGOS STRUKTŪROS:

Sukarintos liaudies atstovų ir liumpenų hibridas.

 

APIBENDRINIMAS

 

Visos čia aprašytos klasės ir poklasiai turi daug bendrų bruožų. Vienas iš jų – stverti viską, kas blogai padėta. Didelis alkis, godumas pateisinamas sunkia, skurdžia vaikyste, pilka sovietine praeitimi.

Iš tarybiniais laikais sukurtos šviesios ateities vizijos, liko tik brutalus materializmas. Gyvenk šia diena. Ką nustversi dabar – tą ir turėsi. Jei sovietmečiu buvo giriamasi didžiausiomis statybomis, didžiausiomis užtvankomis, didžiausiais sunkvežimiais, didžiausiomis skaičiavimo mašinomis, tai dabar tie mastai įgavo privatų pobūdį: didžiausia sąskaita banke, didžiausias namas, didžiausias automobilis, didžiausias sklypas, didžiausia tvora, didžiausias… didžiausias... didžiausia...

Mūsų buržuazija kilusi iš tos pačios liaudies. Tad ištiestos rankos principas ir jai nesvetimas. Tik nebandykite tikėtis draugiško tos rankos paspaudimo, nes ji tikrai ne tam ištiesta… Ji rodo kryptį: „Eik lauk!..“