Aurika, Algirdas Seleniai ir  šuo Džiugas.

2012 m. Palanga.

Aurika ir Algirdas Seleniai.

2013 m. Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas

"Už švietėjišką kūrybinį darbą".

Aurika ir Algirdas Seleniai

Lietuvos Kinematografininkų

Sąjungos Prizo laureatai - 2006 m.

Už animacinį filmą "Čigonas ir drakonas".

 

INTERNETINĖS SVETAINĖS

SUKŪRIMĄ PARĖMĖ

KULTŪROS RĖMIMO FONDAS

 

 

Lietuvos animacija

Lietuvos animacijos pradininkas - Vladislovas Starevičius, 1910 m. sukūręs pirmą animacinį filmą. Pagrindiniai filmo personažai buvo didžiuliai elniaragiai. V. Starevičius juos išdžiovindavo, įdėdavo mechanines kojas, sąnarius ir viską judindavo prieš kamerą. Taip gimė "Elniaragių kova" – pirmasis pasaulyje lėlių animacijos filmas. Jis vaizdavo dviejų elniaragių kovą dėl patelės. Filmas buvo toks įtikinamas, kad režisierius buvo dažnai klausinėjamas, kaip jam pavyko taip puikiai išdresuoti vabalus. Po "Elniaragių kovos" V. Starevičius sukūrė daugiau filmų: "Gražioji Lukanidė" (1912), "Žiogas ir skruzdėlė" (1913), "Lapinas Raneikis" (1939), "Paparčio žiedas" (1949).

1938 m. Stasys Ušinskas pristatė pirmą garsinį trumpametražį lėlių filmą “Storulio sapnas”.

Gražina Brašiškytė – pirmoji lietuvė, profesionali animatorė. Ji visą gyvenimą nenutraukė ryšių su Lietuva, kasmet joje lankydavosi, nors gyveno ir dirbo Rusijoje. 1955 m. ji debiutavo kaip dailininkė – statytoja filme "Užburtas berniukas" (pagal S. Lagerlef pasaką "Nilso kelionės"). 1959 m. sukūrė animacinį filmą lietuviška tematika "Gintarinė pilis". O 1961 m. jos filmas "Drakonas" Indijoje tarptautiniame festivalyje buvo apdovanotas aukščiausiu – "Sidabrinio lotoso" prizu. 1963 m. sukurtas filmas "Tarakonas" buvo įvertintas "Geriausio metų filmo" prizu. Kasmet išleisdama po filmą, G. Brašiškytė iš viso sukūrė 24 animacinius filmus.

Sovietmečiu daugiausia profesionalių filmo kūrėjų dirbo Maskvoje. Tačiau atsirado vienas kitas entuziastas kūręs individualiai - 1964 metais Zenonas Tarakevičius nupiešė pirmąjį lietuvišką pieštos animacijos filmą - 8 min. trukmės “Vilką ir siuvėją”. 1970 Juozas Sakalauskas subūrė grupelę menininkų ir pradėjo piešti animacinius filmus priešgaisrinės apsaugos, autoinspekcijos užsakymu. Taip buvo sukurti animaciniai filmai “Ežio namas” (1968), “Telesforas gatvėje” (1970).

1980 - ais iš visų Tarybų Sąjungos respublikų tik Lietuvoje nebuvo profesionalios animacijos studijos. Lietuvoje apsilankiusi Gražina Brašiškytė skaitė paskaitą apie animaciją, surengė susitikimą su žiūrovais. Paklausta, kokią svajonę norėtų įgyvendinti, ji atsakė: "Norėčiau kurti lietuvišką multiplikaciją… "

1982 studijuoti animacinių filmų režisūros Maskvoje išvyko žinoma grafikė Nijolė Valadkevičiūtė. 1983 m. Lietuvos kino studijoje ji sukūrė pirmąjį lietuvišką profesionalų animacinį filmą “Medis”.1984 m.animacinių filmų režisūrą Maskvoje baigė Zenonas Šteinys ir Ilja Bereznickas, kurie  nuo 1985 m.pradėjo dirbti "Lietuvos kino studijoje" ir kūrė autorinius animacinius filmus.  Nuo 1987 m. „Lietuvos kino studijoje“ animacinių filmų režisieriais pradėjo dirbti  Henrikas Vaigauskas, Vitalijus Suchockis, Aurika Selenienė, Algirdas Selenis, Ieva Bunokaitė, Jūratė Leikaitė, Algirdas Šimkus, Lina Gečienė, Virginija Šedytė, Albinas Šimanauskas, Šarūnas Jakštas ir kt.   Lietuvoje , Lietuvos kino studijos bazėje , nuo 1997 m iki 2002 m. buvo sukuriama po 4 – 6 skirtingos stilistikos animacinius filmus.

Po privatizacijos "sugriovus " Lietuvos kinostudija ,  pradėjo steigtis atskiros  animacinių filmų studijos: " Animacijos studija", "Vilanimos studija", "Arslonga", ir kt.

**************************************************************

 

REŽISIERIAUS ILJOS BEREZNICKO AUTORINIO ANIMACINIO FILMO "BERMUDŲ ŽIEDAS" KŪRYBINĖ GRŪPĖ "ŽALGIRIO" STADIONE 1988 METAIS.

Pirmoje eilėje antras iš kairės: gamybos vadovas Alfonsas Triškus; dailininkės - atlikėjos: Virginija Stakėnienė, Aurika Medžikauskaitė- Selenienė;

Antroje eilėje antras iškairės: dailininkas Mikas Malkovas; režisierius Ilja Bereznickas; dailininkė - atlikėja Skirmantė Jakaitė;

Trečioje eilėje antras iš kairės: dailininkas-atlikėjas Albinas Šimonauskas,

dailininkai - atlikėjai: Sandra Vidmontė, Raminta Šumskytė, Šarūnas Jakštas, Rita Anskaitienė.

 

*************************************************************

 

Animacinio kino režisieriai, dailininkai Algirdas ir Aurika Seleniai 2013 metų Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimo laureatai.

 

 

Kadriukas iš A.A.Selenių a/f "Eglė žalčių karalienė"

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Mitas judesyje

ANDRIUS GRIGORJEVAS

 

„Lietuvių legendos ir mitai“ – Aurikos ir Algirdo Selenių per dešimt metų sukurtų animacinių filmų rinkinys. Jame galima rasti dešimt trumpų animacijos kūrinių, vieną vaizdo montažą ir autorių animacijos studijos demonstracinį įrašą. Daugelį šių darbų vienijanti ašis –­ mitologija.

„Eglė žalčių karalienė“ – nespalvotas septynių minučių trukmės darbas, vaizdais perpasakojantis klasikinės lietuvių liaudies pasakos siužetą. Jūros ošimas, apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ atliekamos giesmės ir grėsmingi tiršti tonai sukuria tamsią chtoninę atmosferą. Šiame filme kūrybingai pateikiamos kadruotės –­ kadro formavimas pasiduoda ne laiko ar vietos logikai, bet yra kuriamas pagal vidines pagrindinių veikėjų būsenas: personažai, veikiantys tame pačiame laiko ir erdvės taške, atsiduria grafiškai atskirtose ekrano dalyse. Tokia iliustracija gana įtaigi, ji padeda intuityviai susigaudyti siužeto transformacijose, kurių nesugeba perduoti įprasti grafiniai elementai. Tačiau to nepakanka, kad istorijos nežinantis žiūrovas galėtų perprasti visą siužetą kaip vientisą pasakojimą. Keletoje vietų garso takelis ima veikti kaip kelrodis, bet šis animacinis filmas nėra įgarsintas, tad dažniau tenka klajoti atminties užkaboriais, bandant prisiminti Eglės žalčių karalienės istoriją, ir šias žinias iškart pritaikyti ekrane greitai besikeičiantiems vaizdams. Mitologinių ar stebuklinės pasakos temų perteikimas reikalauja specifinės išraiškos. Šiame darbe naudojama aiški, stipriai štrichuota linija. Toks vaizdo pateikimas kartu su ornamentiškai ir aiškiai geometriškai artikuliuotomis erdvėmis puikiai atitinka pasirinktą temą.

„Žemaičių pramotė“ – labiausiai mitologiškas pasakojimas iš visų, įtrauktų į šį animacinių filmų rinkinį. Pirmiausia dėl to, kad tai – ne stebuklinė pasaka, legenda ar padavimas, o konstruojamas sumodernintas mitas. Šis pasakojimas yra pradžių pradžia, fantastiška tautos išgyvenimo ir kelionės istorija, įvykių, paskendusių tarp daugybės kitų pradžių pradžios istorijų, grandis. Taip pat tai tekstas, iš kitų darbų labiausiai išsiskiriantis laisvu šaltinių traktavimu. Šiame animaciniame filme pateikiamas kosmologinis modelis, kuriame peržengiamos lietuvių mitologinio pasaulio ribos. Čia stilingai dera klasikiniai archetipiniai įvaizdžiai ir modernūs populiariosios kultūros fragmentai. Svetimas žemei būtybes primenančios transcendentinės galios, kurios išgelbsti ir užaugina pramotę, statiško mitologinio pasaulio nedarko, o netgi jį papildo. Pasakojama istorija apima du simetriškus epizodus. Pirmojoje siužeto slinktyje žūstanti tauta į aukštesnių jėgų rankas atiduoda mergaitę, kuri užauga ir atkuria savo tautą. Antrojoje slinktyje tauta, lydima savo įkūrėjos, leidžiasi į pavojingą kelionę – naujų namų paiešką. Jau pats pavadinimas nurodo, kad tai pasakojimas ir apie tautą, ir apie ją globojančią jėgą. Nors pasakojimas yra iliustratyvus, jis funkcionuoja lyg naratyvinis kondensatas, pateikiantis lakonišką istoriją.

„Giesmė“ – vienas naujesnių Aurikos ir Algirdo sukurtų filmų. Garso takeliui pasirinktas puikus Philipo Glasso kūrinys „Mad rush“. Kita vertus, šis muzikinis kūrinys retsykiais atrodo kiek per stiprus, nes jo diktuojamas tempas ir kaita pavergia vaizdą, netgi nustumia jį į antrą planą. Akcentuojant tik figūratyvius elementus, šį filmą sunku apibūdinti kaip mitologinį. Net pati filmo „Giesmė“ pradžia primena kūrinius, kuriuose atskleidžiamas autoriaus, jo kūrybos ir pasaulio santykis (pvz., Jacqueso Drouino „La Paysagiste“). Vis dėlto ekrane vykstančios transformacijos yra abstrakčios ir nurodo ne konkretų laiką, o laisvės, skrydžio, vaisiaus ragavimo, gimimo archetipus. Tai, kas yra anapus laiko arba jo pradžioje, žymi būtent mitologinę sąmonę. Šiame filme vyksta įdomus dialogas tarp dailininkui-grafikui Stasiui Krasauskui būdingo figūrų traktavimo ir animatorių vaizdo suvokimo.

Filme „Lietuvių mitologiniai dievai“ atskirais minisiužetais pristatomas Perkūnas, Žemyna, Gabija ir Velinas. Fone skamba ištraukos iš apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ giesmių ir dūdmaišiais atliekama kompozicija iš muzikos albumo „Tylos Labanoro“. Kiekvieno epizodo pradžioje trumpai pristatomas dievas ir pavaizduojamas stilizuotas jo atvaizdas, kuris keičiasi, transformuojasi ir plečiasi. Panašiai sudarytas ir kitas animacinis filmas „Lietuvių mitologinės būtybės“. Pastarasis yra dinamiškesnis ir apjungia kelis planus. Abu darbai yra daugiau iliustratyvūs nei animaciniai kūriniai. Juose, regis, animacija funkcionuoja tik kaip priemonė atskirų dievų atvaizdams transformuoti, apjungiant metoniminius elementus į vientisą laike besirutuliojantį vaizdą.

„Magas“ – šmaikštus vaizdo kūrinėlis, keliantis šypseną ir žavintis paprasta atlikimo technika. Čia veidrodinio atvaizdo principu kuriami groteskišką pavidalą įgyjantys rankų ir veido atvaizdai, kuriuos lydi prie jų priderintos autorinės kompozicijos. Nors pateikimas yra šmaikštus ir ironiškas, penkios pasikartojančių variacijų minutės, atrodo, kiek prailgsta. Taip pat kyla klausimas, kodėl ši kompozicija buvo įtraukta į rinkinį „Lietuvių legendos ir mitai“. Atsakymas turbūt slypi pačiame kūrinyje – tai smagus pokštas, atsveriantis rūstų mitologinį rimtumą.

„Vilniaus mergelė“ yra didesnės animatorių komandos atliktas darbas. Tai gana kruopščiai nupieštas ir dinamiškas animacinis filmas, bet dėl trumpos filmo trukmės nukenčia siužetas. Žiūrint šį trumpą filmą, atrodo, kad į vieną kūrinį susipina gausybės stebuklinių pasakų naratyvų nuolaužos.

Likusieji rinkinio darbai menkai susiję su mitologija, nors ir dinamiški, bet atrodo esą skirti jaunesnių žiūrovų auditorijai.

Derėtų atskirai paminėti autorių parinktus fonus, panaudotus filmuose „Giesmė“ ir „Žemaičių pramotė“. „Giesmėje“ grubius raižinių spaudus primenantys statiški galinio plano paveikslėliai puikiai dera su plonomis, erdvę raižančiomis linijomis. Daugelyje darbų A. ir A. Selenių kuriama animacinių filmų vaizdo estetika yra labai patraukli ir puikiai tinka mitologiniams siužetams perteikti. Animacijos žanras daugelyje Selenių filmų atskleidžiamas ne kaip judesio ir pasakojimo sintezė, o kaip įvaizdžių prikėlimas ir įforminimas. Reikia tikėtis, kad ši animacijos studija ir toliau sieks prikelti mitologinius siužetus naujam gyvenimui.

 

Aurika Medžikauskaitė - Selenienė ir Algirdas Selenis - 1991 m.


*************************************************************


Zenonas Šteinys
 
 

Zenonas Šteinys (1946-1997) — dailininkas, karikatūristas, režisierius, animatorius. 1971 metais Kaune baigė St. Žuko taikomosios dailės technikumą, 1984 metais — Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus Maskvoje.

 Z. Šteinys ir jo pirmas animacinis filmas — „Buvo buvo, kaip nebuvo“ (1986)

Pirmasis Z. Šteinio filmas „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ yra žaismingas, novatoriškas. 1988 metais jis sukūrė animacinį filmą „Dosnumas“, epišką pasakos „Dosni obelis“ ekranizaciją, kurioje puikiai metaforizuoti motinos ir vaiko santykiai. Čia autorius besąlygiškai teikia pirmenybę minčiai ir ieško trumpiausio atstumo nuo minties iki jos įkūnijimo. 1990 metais sukurtas animacinis filmas „Kadaise Lietuvoje“ pagal legendą apie Vilniaus įkūrimą. Tai animacinis herojinis epas. Paskutiniojo savo filmo — „Batas“ — Z. Šteinys nepabaigė ir kūrybinė grupė įgyvendino šį režisieriaus sumanymą po jo mirties.

Z. Šteinys buvo puikus karikatūristas ir piešėjas. Jo karikatūrų serija Don Kichoto tema „Malūnai“ susidomėjo ispanai. Jo karikatūros pelnė daugybę apdovanojimų, pradedant „Auskarais“ balandžio 1-osios proga rengtose kasmetinėse parodose, baigiant premijomis bei diplomais Skoplėje, Taline, Trente, Prahoje. Z. Šteinys dalyvavo daugiau kaip 70-yje tarptautinių karikatūros parodų, surengė septynias personalines karikatūrų parodas Lietuvoje, taip pat Krokuvoje, Visbyje (Švedijoje).

Pažiūrėti filmą „Buvo buvo, kaip nebuvo“ galima YouTube portale.

 

Zenono Šteinio autoriniai animaciniai filmai:  "Batas" (1997), "Ironmedis" (1993), "Kadaise Lietuvoje" (1990), "Dosnumas" (1988), "Buvo buvo, kaip nebuvo" (1986).

 

  Epiškasis Z. Šteinio animacinis filmas „Kadaise Lietuvoje“ (1990)


 „Kūrybos esmė – visada išlikti laisvam“. Prisiminimai apie animatorių Zenoną Šteinį

 

2013-05-20

Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai  Kultūra » Kinas ir fotografija 

Dailininkas animatorius Zenonas Šteinys. 

Nuotrauka iš K. Bidočiūtės asmeninio archyvo

Zenono būtasis laikas jam jau leidžia visada būti esamuoju“, – taip buvo rašoma viename straipsnyje sužinojus, kad visi Zenono Šteinio draugai, kolegos, gerbėjai rinksis lydėti jo į paskutinę kelionę. „Kai Zenono nebeliko, išnyko visos geros bendravimo tradicijos, pasikeitė animatorių tarpusavio santykiai... visi susvetimėjo... Zenoną Šteinį galima tapatinti su gerais laikais...“ – pasakojo Aurika ir Algirdas Seleniai. Rodos, visai neseniai dailininkas Zenonas Šteinys buvo tas traukos laukas Užupyje, kurio pusrūsio kambarėlyje lankydavosi žymūs menininkai. Dabar, kai jo nebėra daugiau nei dešimt metų, norėtųsi tą Zenono buvimo laiką prisiminti, apmąstyti. Apie tai ir apie lietuvišką animaciją su režisieriais, animatoriais, dailininkais Aurika ir Algirdu Seleniais kalbėjosi Kristina Bidočiūtė.  

Esate žymūs režisieriai, dailininkai, animatoriai. Kas ir kokiu būdu pažadino Jūsų talentą? Ar jis egzistuoja kaip apibrėžtasavybė?

Algirdas. Tikiu tuo, jog talentas duodamas iš aukščiau, su juo gimstame. Talentas – ypatinga misija, menininkas – tarpininkas (stalkeris) tarp aukščiausiojo (išminties ir informacijos lauko, kaip tą jėgą vadina astrofizikai) ir žmonių; tai – ypatinga misija, reikalaujanti didelės dvasinės ir fizinės energijos, todėl ir menininkų likimai būna gana dramatiški.

Algirdai, kaip Jūsų gyvenime atsirado poezija, satyrinės proza? Ar tam vis dar lieka laiko?

Algirdas. Brodskis sakė, jog poezija – žodinės stichijos antplūdis, aš jam pritariu. Noriu pasakyti, jog žodis stichija skamba panašiai kaip rusiškas žodis stichi – eilėraščiai. Ta stichija, kaip gamtoje, taip ir žmoguje, atsiranda nuo didelės įtampos: priešingų elektros krūvių, šiltų ir šaltų atmosferos sluoksnių susidūrimo. Ir vėl – čia poetas yra tų krūvių (būties krūvių) generatorius ir transformatorius. Tai gali savaime atsirasti ir savaime pradingti, tai ypatinga psichinė būsena. Satyra – tai kitas požiūrio aspektas į rimtas problemas, apskritai kūrybinis procesas, savotiškas paties menininko dvasinis apsivalymas. Rezultatas padeda apsivalyti ir vartotojams. Dėl didelio užimtumo animacinio kino žanre kuriu laisvalaikiu, arba, jei tiksliau, – tada, kai „užplaukia“. Realizuoti galiu tik trumpo žanro kūrinius: noveles, miniatiūras. Užrašau nuolat, po kurio laiko peržiūriu, ką parašęs, ir perkeliu į kūrinį. Apskritai rašymas, kaip ir visa kita – Dievo dovana, su visomis teigiamomis ir neigiamomis pasekmėmis.

Aurika, dirbote dailininke, asistente prie Zenono Šteinio kuriamų filmų: „Dosnumas“, „Kadaise Lietuvoje“, „Ironmedis“, „Batas“. Kaip apibūdintumėte jo kūrybą?

Aurika. Z. Šteinys turėjo savitą, ryškiai išsiskiriančią iš kitų to laikmečio kuriančių animacinio kino kūrėjų, stilistiką. Jo animacijai būdinga poezija, filosofija, gili išmintis bei lietuviška dvasia. Filmams būdinga sodri spalvinė gama, išraiškinga animacija, turtinga vaizdinė kalba. Temos, kurios yra paliestos jo filmuose, aktualios ir jaudinančios iki šiol. Jo filmų personažai – besiblaškantys gyvenimo verpetuose, ieškantys, siekiantys, kovojantys, besiaukojantys – galbūt autorius tapatindavo tai su savimi. Z. Šteinio filmai buvo kuriami pagal iš anksto sukurtą filmo kadruotę, vėliau, vykstant filmo gamybai, atsirasdavo filmo scenų interpretacijų, pakeitimų. Mano nuomone, Z. Šteinio kūrybos esmė – visada išlikti laisvam kūrybiniame procese, vengti banalumo, kūriniuose atskleisti tai, kas tau, kaip kūrėjui, svarbiausia, išgyventa, išskaudėta.

Ar Zenonas Šteinys buvo reiklus sau ir su juo dirbančiai komandai? Ko iš Zenono išmokote?

Zenono Šteinio autoportretas.Nuotrauka iš K. Bidočiūtės asmeninio archyvo

Aurika. Kurdamas filmus, Z. Šteinys siekė tobulumo, buvo reiklus tiek sau, tiek visiems, dirbantiems prie jo filmų. Dailininkai animatoriai – ne visada sugebėdavo animuoti-judinti filmo personažus, filmo veiksmą taip, kaip įsivaizduodavo filmo autorius. Dažnai atskiros filmo scenos būdavo perkuriamos po kelis kartus. Kurdamas personažus, filmo fonus, Zenonas taip pat ieškojo tinkamiausio sprendimo: darė daug eskizų, spalvinių variantų, kol atrasdavo tinkamiausią atskleisti savo sugalvotai idėjai. Animacijos kolektyve Z. Šteinys buvo gerbiamas, santykiai tarp visų darbuotojų buvo paprasti, draugiški, nuoširdūs, laisvi. Iš Z. Šteinio išmokau, supratau, kad animacija turi plačių vaizdinės išraiškos galimybių, kuriomis gali atskleisti beveik visus fantazijos sumanymus, kad tai laisvesnė erdvė tikrajai kūrybai, kurią kuria pats autorius. Taip pat išmokau ir susipažinau su animacinio kino kūrybos ir gamybos virtuvėsypatybėmis, kurios galbūt vėliau mane pastūmėjo kurti autorinius animacinius filmus.

Iki šiol daugelis Zenoną Šteinį prisimena kaip vieną iš žymiausių režisierių, lietuviškos animacijos pradininkų. Jis – puikus dailininkas, karikatūristas. Su kokiais prisiminimais susiduriate išgirdę Zenono vardą?

Aurika ir Algirdas. Tuo metu Lietuvos kino studijoje, kai dirbo Z. Šteinys, animacijos kolektyvas buvo pats draugiškiausias visoje kino studijoje. Zenonas buvo suorganizavęs popietinės arbatos gėrimo tradicijas, kurių metu visi animacinio kino kūrėjai, darbuotojai turėjo galimybę atsitraukti nuo darbų ir tarpusavyje pabendrauti. Tai buvo (dėl kolektyvinio draugiškumo ir tarpusavio šiltų santykių) „aukso“ amžius animacijai, animacinio kino kūrėjams. Kai nebeliko Zenono, išnyko visos geros bendravimo tradicijos, pasikeitė animatorių tarpusavio santykiai... Visi susvetimėjo. Z. Šteinį galima tapatinti su gerais laikais...

Daugelio kolegų Zenonas Šteinys įvardijamas kaip filosofinės animacijos meistras, ieškantis gilesnių apibendrinimų. Jo animacinis filmas „Dosnumas“, manoma, kadaise nubrėžė naujo stiliaus kryptį ir nepriklausomybę. Įdomu išgirsti ir Jūsų nuomonę...

Aurika. Z. Šteinys animacinį filmą „Dosnumas“ skyrė savo mamos atminimui. Filmas apie medį – obelį, kuri visą save paaukoja žmogui, jo išgyvenimui... Obelis kaip mama, kuri viską paaukoja savo sūnui. Lietuvos animacijai, filosofinė, poetinė animacija buvo nauja, nes kiti režisieriai tuomet kūrė tradicinius animacinius filmus. Manau, kad ir vėliau kuriantiems animacinio kino režisieriams Z. Šteinio kūryba padarė įtaką ir nubrėžė naujo stiliaus kryptį. Deja, kol kas Lietuvoje esame vieninteliai Z. Šteinio poetinio, filosofinio kino žanro tęsėjai. Kadangi Algirdas Selenis yra poetas, rašytojas, jam tai dvasiškai labai artima.

Ar galima Zenono bohemišką laikyseną sieti su to laikotarpio pasyviu maištu prieš sistemą?

Aurika. Manau, kad Zenono gyvenimo stilių, kūrybą galima laikyti maištu prieš sistemą. Kad ir kokioje santvarkoje žmogus gyventų, tik su laisva siela gali sukurti tikrus meno kūrinius. Be to, Zenonas turėjo ir asmeninių išgyvenimų, nors visada buvo apsuptas draugų, bet jautėsi vienišas... Labai jaudinosi dėl nesančio ryšio tarp jo ir dukros...

Ar pritariate minčiai, kad kino kalba ir žodis visiškai konfliktuoja? Ar iš tiesų vaizdai nepasiduoda žodiniam aprašymui?

Aurika ir Algirdas. Vaizdai žodiniam aprašymui galbūt ir pasiduoda, bet ne visada gali surasti reikiamų žodžių, kurie nusakytų vaizdą. Giluminiuose sluoksniuose žodis ir vaizdas nekonfliktuoja, nes, fizikiniais dėsniais matuojant, yra tie patys energetiniai principai. Tikro kūrinio supratimas pagrįstas jutimu.

Galbūt Jums žinoma, kas buvo didieji Zenono Šteinio autoritetai kūryboje? Iš ko jis mokėsi?

Aurika. Kiek atsimenu, Z. Šteinys domėjosi ne tik animaciniais filmais, bet ir vaidybiniais. Jo mėgstami filmai buvo „Legenda apie Narajamą“ (rež. Shohei Imamura), A.Tarkovskio filmai. Iš animacinių – J. Noršteino.

Kas Jums, kaip režisieriams, būtų tikras kūrybinis iššūkis?

Algirdas. Mums kiekvienas naujas kūrybinis sumanymas – savotiškas iššūkis, nes kiekvieną sykį tartum pradedi iš naujo, keliame naujų uždavinių, tikslų. Apskritai, kuo didesnis medžiagos (realizavimo priemonių) ir temos pasipriešinimas – tuo įdomiau. Menkomis, paprastomis priemonėmis pasiektas aukštas rezultatas – vertybė. Šiais laikais Lietuvoje didžiausias iššūkis išgyventi kuriant.

Kokios, Jūsų nuomone, būtų Zenono Šteinio dailės ir kino sankirtos, sąsajos? Ar tai buvo jam dvi atskiros meno sritys, ar papildančios viena kitą?

Aurika. Manau, kad animacija ir dailė jam buvo dvi skirtingos sritys. Dailėje jis labiau atsipalaiduodavo. Animacinių filmų kūrimas buvo jo tikrojo dvasinio pasaulio atsiskleidimas. Bet viena ir kita sritis buvo jo pasaulis, kuriame, manau, jis jautėsi savimi.

Ką manote apie jaunųjų režisierių kūrybą? Kas joje stipru, ko pasigendate?

Algirdas. Animacinio kino mokyklose (Dailės akademijoje, Dizaino kolegijoje) trūksta gerų dėstytojų, asmenybių. Akademijoje nematau aiškaus tikslo, kas yra ruošiami: ar animacinio kino režisieriai, ar animatoriai, ar animacinio kino dailininkai? Visko po truputį, o rezultato – jokio. Į studijas įstoja nemažai atsitiktinių žmonių, siekiančių vien Dailės akademijos diplomų, nes, mano nuomone, į animacijos studijas įstoti daug lengviau nei kitas specialybes. Taigi animacinė akademija neparuošia nei gerų kūrėjų, nei gerų amato specialistų – tik žinovus blogąja prasme. Manau, kad naujai „iškeptiems“ specialistams stinga intelekto, meninio, estetinio išprusimo, elementaraus gebėjimo piešti, talento. Mano nuomone, turėtų būti daug griežtesnė atranka per stojamuosius egzaminus. Daugelis apie save gana geros nuomonės, bet rezultatai nieko gero neparodo. Nesusergama animacijos liga. Nemažai plagiato, paviršutiniškų, net primityvių darbelių, o šiuolaikinės animacijos technikas (3 D ir kt.) išmano gana paviršutiniškai. Iš gabesnių, įdomesnių animatorių galiu paminėti Skirmą Jakaitę, kuri dar „turi skonį“. Iš jaunųjų – Ievą Miškinytę, kuriai dar dirbti ir dirbti. Pagal baigusiųjų skaičių – tai tragiška statistika.

Ar lietuviškai animacijai ir jų kūrėjams skiriama pakankamai dėmesio?

Algirdas. Man su Aurika žiniasklaidos, spaudos, TV, kino žiūrovų dėmesio užtenka. Dėmesį reikia pelnyti, taip pat reikia mokėti būti matomiems. Mūsų interneto svetainę „Animacijos studija“ per 2012 m. aplankė 4 500 lankytojų. Vien tik „Eglę...“ YouTube peržiūrėjo beveik 38 000 žiūrovų (puikūs atsiliepimai). Mūsų filmų susiranda Lietuvos ir užsienio roko muzikos ansambliai, kiti animacinio kino gerbėjai („Eglę“ ir kt.). Tai leidžia manyti, kad mūsų kūryba yra gana šiuolaikiška, nors, žinoma, konkurentai bando įrodyti priešingai. Mūsų filmai rodomi įvairiose pasaulio šalyse, taip pat minimi enciklopedijose, kataloguose, internete. Studijos NOMINUM eksperimentas parodė, jog manimi GOOGLE paskyroje per vieną valandą domėjosi per 700 lankytojų iš viso pasaulio. Dalyvavome reikšminguose pasauliniuose kultūriniuose renginiuose, konkursiniuose festivaliuose, forumuose, mugėse. Filmus rodė garsioji Paryžiaus Cinemateka, Dom Kino Maskvoje ir t. t. Deja, savoje šalyje pranašu būti sunku. Didelė trintis dėl pinigų tarp kino žanrų, tarp kolegų. Apie kokį auditorijos žinojimą kalbame? Ant pinigų mūsų veidų dar nespausdina. O kas apskritai Lietuvoje yra žinoma? Ar žino J. Budraitį, B. Bapkauską, J. Miltinį, ir daugybę pasaulinio garso Lietuvos rašytojų, dailininkų, fotografų. Žino tuos, kuriuos kiekvieną dieną rodo per TV. Ir, deja, dažnai žino tik tuos, kurie nėra verti. O tai, kad mums suteikiamas mažas finansavimas, parodo, jog mes tiesiog neįeinam į korupcines schemas. Tačiau labai skųstis negalime, nes daugelį mūsų projektų parėmė valstybė – Kultūros rėmimo fondas. Daugelis ir kitų kino žanro atstovų, deja, nežinomi plačiajai auditorijai, žinomi tik tarp savų.

Kokių esminių panašumų ir skirtumų galėtumėte įvardyti tarp Zenono Šteinio ir kitų, tuo laiku sukurtų animacinių filmų? Kuo iš esmės skiriasi šiuolaikinė animacija nuo senosios?

Algirdas. Tikras meno kūrinys visada yra ir bus šiuolaikiškas. Gerų kūrinių daug mažiau nei blogų ar madingų. Ar madingas kūrinys yra meno kūrinys, parodys laikas. Zenonas neabejotinai talentingas kūrėjas: „Dosnumas“ – lietuviško meno šedevras. Ko iš tiesų negalima pasakyti apie daugelį šiuolaikinių Lietuvos animacinio kino atstovų. Kartais apibūdinimas, jog kūrinys nešiuolaikiškas – komplimentas.

Jūsų animaciniai filmai yra pelnę ne vieną apdovanojimą įvairiuose kino festivaliuose. 1999 m. buvo įteiktas Zenono Šteinio vardo prizas tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ Lietuvoje. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

Aurika ir Algirdas. Į festivalį nuėjome pėsčiomis (iš Šeškinės iki „Lietuvos“ kino teatro), nes neturėjome nė cento. 500 Lt premija – tuo metu dideli pinigai. Mums tai buvo pirmas ir labai reikšmingas apdovanojimas.Zenono Šteinio vardo prizo apdovanojimas už animacinį filmą „Nykšt-pykš-tukai“ buvo ir tebėra didelė garbė ir pasididžiavimas. Tik labai gaila, kad šio vardo prizo nebeliko...

Kokie Jūsų ateities planai, tikslai ir iššūkiai?

Algirdas. Turime sukūrę daug projektų, tikimės juos įgyvendinti... O ar pavyks – vienas Dievas žino... Kol kas bandysime užbaigti pradėtus darbus. Didžiausias iššūkis – išgyventi...

Ar pavyktų keliais sakiniais charakterizuoti Zenoną Šteinį? Kokie jie galėtų būti?

Aurika ir Algirdas. Laisvas, nepriklausomas žmogus, besiblaškantis gyvenimo sūkuryje. Visa savo esybe tikras dramatiškų likimų kūrėjas, menininkas.

Labai sveikintinas Jūsų poelgis – parašyti prisiminimus apie Zenoną Šteinį.

Kalbėjosi Kristina Bidočiūtė 

Bernardinai.lt

 

ANIMACINIO KINO REŽISIERIUS ZENONAS ŠTEINYS IR JO AUTORINIO ANIMACINIO FILMO "DOSNUMAS" KŪRYBINĖ GRŪPĖ (LIETUVOS KINO STUDIJA - 1988 METAI)

 

Fotografijojoje nuo viršaus iš kairės į dešinę: Henrikas Vaigauskas; Raminta Šumskytė; V. Gilius; Violeta...; Albinas Šimanauskas; Sandra Vidmontė; Alfonas Triškus; Vincas...; Audra Matukienė; Rita Anskaitienė; Skirmantė Jakaitė; Aurika Medžikauskaitė-Selenienė; Zenonas Šteinys; Šarūnas Jakštas; Algirdas Martinaitis.

 

******************************************************

Algirdas Šimkus 

 

Algirdas Šimkus (1927-2010),Vaidybinio, dokumentinio kino operatorius, operatoriaus asistentas, animacinių filmų režisierius,dailinikas, operatorius.

 

 

Algirdas Šimkus gimė 1927 m. sausio 1 d. Vilkiškiuose. 1947 m. dirbo Lietuvos kino studijoje operatoriaus asistentu. Dalyvavo filmuojant kino kronikos žurnalą "Tarybų Lietuva", apie 100 dokumentinių ir 40 vaidybinių filmų. Nuo 1986 m. dirbo animacinių filmų operatoriumi. 1997 m. Algirdas Šimkus, kartu su Sauliumi Tamokaičiu, režisavo ir sukūrė pirmą  autorinį animacinį filmą "Bėglys" (3,5 min.). Tai plastilinine techniką sukurtas animacinis filmukas pasakojantis apie mūro plytą išsiveržusią į laisvę. Šis filmas buvo sėkmingai rodamas įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, kultūriniuose renginiuose.

 

2002 m. Algiras Šimkus sukūrė plastilininį lėlinį filmą "Liūnas' (8 min.).

Šiuolaikiškai pasekta žemaičių pasaka "Kaip žmogus velnius apgavo".Šis filmas taip pat sėkmingai buvo rodomas įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose. 

Filmografija:

Vaidybinių filmų "Niekas nenorėjo mirti" (1965), "Jausmai' (1968) - antrasis operatorius.

Vaidybinių filmų "Gyvieji didvyriai"(1960), "Vienos dienos kronikos" (1963), " Perskeltas dangus" (1974)- kombinuotų nuotraukų operatorius.

Animaciniuų filmų " Bėglys" (1997), "Liūnas" (2002)- scenarijaus autorius, režisierius, operatorius.

Kadras iš animacinio fimo "Liūnas"

**********************************************************

LIETUVIŠKOS ANIMACIJOS PRADŽIA

 

Seniai seniai, 1910–aisiais metais Viačeslavas Starevičius sukūrė pirmą animacinį filmą. Jo veikėjai buvo didžiuliai elniaragiai. Režisierius stebėdavo jų “žaidimus” Kauno Ąžuolyne – tačiau tai nufilmuoti buvo per mažai šviesos. Filmavimui tinkamoje aplinkoje elniaragiai nenorėdavo “vaidinti”, todėl V. Starevičius preparuodavo vabzdžius, padarydavo mechanines kojas, sąnarius ir viską judindavo prieš kamerą.

  Kinometografijos istorikų nuomone, taip gimė “Elniaragių kova” – pirmasis animacinis filmas. Jo autorystės gviešiasi prancūzai, lenkai, lietuviai (autorius dirbo Paryžiaus, Maskvos kino studijose, Lenkijoje) – tačiau Viačeslavas yra kilęs nuo Kėdainių, o “Kova” buvo nufilmuota Kaune. Beje, po premjeros menininkas dažnai buvo klausinėjamas, kaip jam pavyko išdresuoti vabalus.
V. Starevičius buvo šio filmo režisierius, operatorius, dailininkas. Jis buvo kviečiamas dirbti W. Disney’aus studijoje, tačiau pasiūlymo atsisakė, nes animaciniams filmams viską – nuo lėlių iki scenarijaus – kūrė pats, buvo autorinės animacijos šalininkas.
Daugiau kaip 20 metų išgulėjusi stalčiuose, greitai pasirodys Vytauto Mikalausko knyga “Stebukladarys iš Kauno”. Knyga vertinga ne vien archyviniais šaltiniais, bet ir tuo, kad studijuodamas Maskvoje, autorius susitiko su dar gyvais V. Starevičiaus gyvenimo ir kūrybos liudininkais, panaudojo daug Rusijoje rastos informacijos. Deja, kelionei į Paryžių, kur iki savo mirties 1965 m. gyveno animatorius, knygos autoriui nebuvo leista nuvykti.
Prieš imdamasis animacijos, menininkas save išbandė įvairiose srityse: piešė karikatūras ir kino plakatus, kūrė kostiumus karnavalams, fotografavo, 1909 m. sukūrė dokumentinį filmą “Prie Nemuno” (neišlikęs), kol galiausiai apsistojo ties animacija.
Po “Elniaragių kovos” V. Starevičius sukūrė daugiau filmų: “Gražioji Lukanidė” (1912), “Žiogas ir skruzdėlė” (1913), “Lapinas Raneikis” (1939), “Paparčio žiedas” (1949). Visi filmai, nors kiek pavėluotai, vertinami kaip svarbus lietuvių menininko indėlis į pasaulio animacijos istoriją. Dabar V. Starevičiaus kūrybinį palikimą saugo Paryžiuje gyvenanti jo duktė Irena.
Nepelnytai pamiršta yra ir Gražina Brašiškytė – pirmoji lietuvė, profesionali dailininkė – animatorė. Ji visą gyvenimą nenutraukė ryšių su Lietuva, kasmet joje lankydavosi, nors aplinkybės vertė dirbti ir gyventi Maskvoje (Rusijoje).
G.Brašiškytė gimė 1920 m. spalio 19 d. Šiauliuose, ten baigė gimnaziją. 1937 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Prasidėjus karui, su šeima atsidūrė Alma-Atoje (Kazachstane), kur įstojo į laikinai išsikėlusio iš Maskvos Kinematografijos instituto meno fakulteto Multiplikacijos (Animacijos) skyrių. Mokslus baigė 1948 m. jau Maskvoje. Diplomuota specialistė grįžo į Lietuvą kupina norų kurti gimtinėje, bet, nesuradusi palaikymo, vėl išvyko į Maskvą. Čia ją noriai priėmė “Sojuzmultfilm” studija, kurioje Gražina kelerius metus dirbo dailininke – animatore. Pirmųjų filmų specifika (“Raudonoji gėlelė” – 1952 m.; “Drąsusis Pakas” – 1954 m.; “Auksinė antilopė” – 1954 m. ir kt.) lėmė, kad G. Brašiškytė pamėgo kūrinius, kuriems vaizdinės medžiagos ieškoti reikia muziejuose, parodose, senose knygose ir tiesiog gyvenime.
1955 m. debiutavo kaip dailininkė – statytoja filme “Užburtas berniukas” (pagal S. Lagerlef pasaką “Nilso kelionės”). Jis dabar laikomas tarybinės multiplikacijos aukso fonde.
1959 m. sukūrė filmą lietuviška tematika “Gintarinė pilis”. 1961 m. jos filmas “Drakonas” (Pietryčių Azijos pasakų motyvais) Indijoje tarptautiniame festivalyje buvo apdovanotas aukščiausiu – “Sidabrinio lotoso” prizu. 1963 m. sukurtas filmas “Tarakonas” buvo įvertintas “Geriausio metų filmo” prizu.
Kasmet išleisdama po filmą ar du, G. Brašiškytė iš viso sukūrė 24 animacinius filmus (“Norų išsipildymas” – 1957 m.; “Tolimosios salos paslaptis” – 1958 m.; “Mes ieškome juodulio” – 1969 m.; “Pasaka – nepasaka” – 1970 m.; ir kt.). Ji taip pat kūrė siužetus satyriniam kino žurnalui “Fitilis”.
G. Brašiškytė turėjo vertingiausią šio kino meno kūrybos savybę – paprastumą ir lakoniškumą, ir puikiai ja naudojosi. Kritikai įvertindavo jos savitą spalvinę gamą, režisieriai pastebėdavo jos lengvą humorą, retas, neįtikėtinas situacijas. “Man patinka tie kūriniai, kur matau daug erdvės fantazijai, meninei išmonei. Ir, žinoma, kur yra vietos humorui, satyrai”, – sakė dailininkė.
G. Brašiškytė įvertino jauno vaikino Zenono Tarakevičiaus, atvykusio į “Sojuzmultfilm” studiją mokytis, neabejotiną animatoriaus talentą. Dailininkė jį mokė ir rėmė kiek galėdama. Vėliau Zenonas sukūrė pirmąjį lietuvišką pieštą animacinį filmą “Vilkas ir siuvėjas” (1964 m.). Beje, pašauktas į Tarybinę Armiją, menininkas išėjo iš “Sojuzmultfilmo” ir negrįžo.
8 – tojo dešimtmečio viduryje iš 15–os Tarybų Sąjungos respublikų tik Lietuvoje nebuvo profesionalios animacijos studijos (Z. Tarakevičiaus filmas buvo kurtas ne studijoje, o gamyklos pagalbinėse patalpose Kaune). G. Brašiškytė, “Žinijos” draugijos pakviesta, skaitė paskaitą apie animaciją, surengė susitikimą su žiūrovais. Dar kartą siūlė savo paslaugas tuometiniams Kino studijos vadovams, tačiau pritarimo nesulaukė. Šiltu žodžiu vertindama tuometinius Lietuvos kino mėgėjų animacinius darbus, pastebėjo, kad jie negali atstoti profesionalų kūrybos. Paklausta, kokią svajonę norėtų įgyvendinti, ji atsakė: “Norėčiau kurti lietuvišką multiplikaciją…” Dėl šios svajonės ji buvo pasiryžusi atsisveikinti su “Sojuzmultfilmo” kolektyvu, kuriam Gražina buvo dėkinga už daug kūrybingų metų. 1983 m. gegužės 10 d. G. Brašiškytė mirė Maskvoje.