Algirdo Selenio poezija

Tekstų ir piešinių autorius-Algirdas Selenis

  Jie artėja

Mes visada praeiname pro šalį, kai matome besimušančius, ir nežinia ar todėl, kad gali kliūti ir mums, ar todėl, kad skubame, taip, taip – mes tiesiog skubame, nors iš tiesų kaip užkerėti stovime ir žiūrim...

Jie nepanašūs į mus, jie žiaurūs, nežinantys gailesčio. Mums patinka stebėti, kaip jie vieni kitus niokoja, todėl lyg užkerėti stovime ir žiūrim...,

kaip jie artėja!..

Mes visada praeiname pro šalį, kai matome besimušančius, ir nežinia ar todėl, kad gali kliūti ir mums, ar todėl, kad mes skubame.

Jie...,

Dedantys žingsnį, nusidedantys ir dedantys ant visų. Apnuoginantys širdis, tatuiruotas rankas ir bedantes burnas, sukeliantys pasišlykštėjimą ir siaubą, imantys viską, išskyrus į galvą, susukę špygas iš visų įmanomu organų, mokantys reikštis tik pirštais, o ypatingai vienu...

Guolio gelmėje...

Guolio gelmėje du visai nepažįstami žmonės – tai vyras ir žmona, savo vaikus atpažįstantys tik iš kvapo, glaudžiasi prie jų nekaltumo...

Animacija

Aš subrendau, nes vėl žaidžiu su savimi, kaip vaikystėje. Man ir vėl nebereikia nieko, nes žaidžiu su savimi, kaip tada: mano rankos pavirsta žmonėmis ar arkliais, kartais paukščiais, kartais grįžta atgal, virsdamos kumščiais...

Paniekintieji

Mes save gerbiame už tai, kad save niekiname. Mes leidžiame save niekinti ir jums, nes tai mums suteikia laisvę. Iš mūsų jau nieko neįmanoma atimti arba pavogti, nors dar galima apgauti ir išnaudoti.

Mes patys sau neįdomūs, nes pažinom save iki galo. Negailėkite mūsų, nereikia, išgyvenimai baisūs, ir mes esame baisūs. Mūsų kūnai sušalę, sunykę, jei kas liko,- apnuogintos sielos.

Bronzos amžius grįžta

Apkeliavę aplink kelių šimtmečių ratą, mes sugrįžtame jūsų žudyti. Jūsų sėklą sutrypsim, nes ji sutepta. Vėl pradėsim nuo nulio, neteks oluose jums slapstytis. Mes paversime viską klajojančio smėlio lava.

Jūs, bedieviai, ištižę, išlepę galvijai, gėdos jausmą praradę, neturit jokios ateities. Jūs išniekinot Viešpaties kryžių, ir tik mes sugrąžinsime jausmą kaltės.

Kvailiai ant kalno

Mes gyvename ant kalno, nes jie sako, kad esame kvailiai, o kiti – išsikraustę iš proto. Tarp mūsų yra ir tokių, ir tokių, nors yra ir drąsių akrobatų, kurie vaikšto stogais. Mes gyvenam ant kalno, kad sunkiau mus galėtų pasiekti tie, kurie pasiliko pakalnėj...

Savi

Su gentainiais mes elgiamės taip pat kaip su kitais – mes juos ėdame. Nors baltieji žmonės atplukdė mums kiaulių, ir jų nemažai čia priviso,

bet gentainiai skaniau – jie savi...

Krikščionys

Mes krikščionys savo principais dori žmonės, bet to niekam nerodome, nes rodyti savo tikėjimą ir gėrį nekuklu ir nekrikščioniška...

Tarp dangaus ir žemės

Tarp dangaus ir žemės mes neturime nei žemės, nei dangaus – tiktai debesys, bet kai giedra,- neturime nei to...

Tvarkos pareigūnai

Jie žaidžia riebiom figūrėlėm iš žodžių minklės, suvilgytos seilėm. Jų žodžiais nereikia nei sėt, nei akėti, o tik pjauti ir pjauti, arba imti

atsargiai už gerklės, kad nejustų, jog smaugia. Jie žeidžia jausmus ir tvirkina, tvarkos pareigūnai, kurie negali matyti, jog viskas atrodo ne taip...

Nepatvarios būtybės

Impozantiškos, psichiškai nepatvarios būtybės, tarp narkotinių vizijų ieškančios kelio. Tartum kryžkelę suvokia Viešpačio kryžių, lyg rodyklę lemties, kuri sukasi ten ir atgal.

Durys

Atsiverti reikia lėtai, taip, kaip atveri duris nepažystamam žmogui. Dar lėčiau, jeigu nenori tapti permatomu, o geriau neatsiverti, jeigu nori būti suprastas.

                                         Gyvenimo pagundos

Gyvenimas pateikia daug pagundų: kiekviena dora mergina turi rasti savyje jėgų atsispirti,- ir ne vieną kartą, priklausomai nuo proceso ir judesių ritmo.

Sutrikus mano ritmui

Sutrikus mano ritmui aš imu ritmiškai trūkčioti. Tuomet einu pas kaimyną, kurio ritmas taip pat sutrikęs, tik į kitą pusę, ir mes sušokam gražų ritmišką šokį. 

Būgnas

Savo karjerą jis pradėjo nuo solinės muzikos, nes grojo sėdėdamas ant suolo pačiame miesto centre – taip užsidirbdavo duonai. Po to perėjo į mušamųjų klasę. Ne tik dėl to, kad iš visur buvo vejamas ir mušamas, bet ir dėl to, kad pats galėjo kažką mušti ir taip išlieti savo blogą nuotaiką. Jam buvo vis tiek, mušti didįjį būgną ar mažąjį, daužyti lėkštes ar..., bet tiems, kurie mušdavo jį, buvo ne vis tiek. Jie jį mušdavo su tokiu pasitenkinimu ir taip dažnai, kad jis pavirto būgnu.Dabar jį mušė nuolat, tačiau mušė muzikantai.

Pjesė vienišam balsui

Liūdnai pagarsėjęs pirmasis smuikas ir visai negarsi choro solistė nusprendė sujungti savo likimus. Galbūt taip ir būtų atsitikę, jei ne vienas jaunas, bet jau daug žadantis kompozitorius, kuris sukūrė pjesę smuikui ir vienišam balsui. Ši pjesė išgarsino tyliąją choro solistę.

Jaunasis kompozitorius tapo dar labiau žadančiu, tad choristė ėmė ir ištekėjo už jo.O liūdnai pagarsėjęs smuikininkas tapo dar liūdnesniu.

                                       Du keliai

 Niekas neatsimena, kada atsirado šis kelias, kelias šalia kelio, vienas prie vieno, atkartojantis pirmąjį.  Neatsimena, kad jį kas būtų tiesęs ar   išminęs, einant pestiesėms ar traukiant vežimams. Visi keliavo pirmuoju , nes antrasis nežinia iš kur  atsirado. Ta nežinia sukūrė prietaringą baimę. Sklydo gandai, kad antrasis kelias veda anapus ir, kad nutiesė jį pats nelabasis.

 Taip ir driekėsi abu keliai Didžiąja lyguma, dingdami, kažkur toli už horizonto. Pirmuoju, kaip ir anksčiau keliavo žmonės, o virš antrojo net  paukščiai nedrįso skraidyti.

Viskas pasikeitė prasidėjus karui. Du keliai, vienas šalia kito, idealiai tiko karo sąlygomis: pirmuoju traukė pabėgėlių vilkstinės, antruoju – karinė technika  ir karių pulkai, gyva arterija judantys kažkur anapus, ir niekas nežinojo ar jie sugrįš atgal, nes  kelio, vedančio atgal, nebuvo...