Satyrinės novelės

Algirdas Selenis

2001 metais išleista Algirdo Selenio literatūrinių kūrinių knyga-

Satyrinės novelės, miniatiūros "NAMŲ AREŠTAS".

Viršelio autorius Algirdas Selenis.

Žymus Lietuvos rašytojas, vertėjas Jurgis Kunčinas (1947-2002 m.)

"Apie Algirdo Selenio satyros rinkinį..."

****************************************************

Algirdas Selenis

MOTTO – CIKLAS APIE NIEKĄ

I.

NIEKAS NORĖJO MIRTI

Niekas norėjo mirti. Bet Niekas buvo nemirtingas, nes jis buvo niekas.

„Nieko sau. Gyventi ir būti niekuo“, – galvojo Niekas. Jam buvo nepaprastai gėda dėl savo niekingo gyvenimo, nei kuo pasigirti, nei kuo pasididžiuoti.

Niekas gyveno Niekieno Žemėje, tarp pirmuonių ir infuzorijų. Jos buvo gudrios ir žinojo, kad Mėnulyje Niekas tikrai negyvena. Niekas abejojo, bet į tą klausimą niekas negalėjo atsakyti. Jis girdėjo, kad kažkur pasaulyje yra valstybė Niekozija, ir kad ten gyvena ne vienas niekas. Bet kaip ten pateksi, jeigu esi niekas ir tau niekas nepaskolins pinigų.

Bet štai kartą Niekas susipažino su Nėužką. Tai buvo mandagus, bet kieto charakterio tipas. Kai Niekas paprašė jo pinigų, jis tvirtai tarė:

– Nė už ką.

O kai Niekas burbtelėjo:

– Na tai atleisk.

Nėužka mandagiai atsakė:

– Nė už ką.

Tada Niekas papasakojo jam savo niekingai nemirtingą gyvenimą. Bet Nėužką, nė už ką nenorėjo patikėti, kad toks Niekas nori mirti. Niekas pravirko, tad Nėužką pagailo Nieko ir jis pasiūlė jam kartu keliauti į Niekoziją.

Prieš išvykstant juos turėjo patikrinti muitininkai. Niekas ėjo ir praėjo, nes niekas jo nematė, o Nėužką, kai jam liepė išversti kišenes, tvirtai tarė:

– Nė už ką.

Todėl buvo uždarytas į kalėjimą. O Niekas sau ėjo ir nuėjo. Nuo tol jo niekas ir nematė.

Algirdas Selenis

NIEKAS ARBA LYRIŠKA NUOTAIKA

„Nuo ko aš pradėjau? Pradėjau nuo nieko – juk taip dažnai sakoma“, – galvojo NIEKAS, ir jam taip patiko, kad jis nusprendė pagalvoti dar sykį.

„Dabar aš mažas, o kuo gi aš būsiu užaugęs? Turbūt busiu didelis NIEKAS. O jeigu didelis, tai gal jau NEBENIEKAS? Juk žmonės sako: anksčiau aš buvau niekas, o dabar...“ Šitaip galvojant NIEKUI buvo taip gera ir smagu, jog jis nusprendė užeiti į parduotuvę ir nusipirkti kokį niekniekį. „ Juk geriausia nieko nematyti, nieko negirdėt ir nieko nežinoti, tad niekam ir neužkliūsi, tai niekas ir netrukdys augti, tad galima ramiausiai užaugti į didelį NIEKĄ. Dabar aš nieko neturiu, bet gi visi žmonės pradėjo nuo NIEKO, taigi nuo manęs“, – galvojo sau eidamas NIEKAS, ir jautėsi pats laimingiausias NIEKAS pasaulyje.

Algirdas Selenis

IR VĖL NĖUŽKĄ

„Su kuo aš galėčiau tave sulyginti? – galvojo NĖUŽKĄ žiūrėdamas į kalėjimo prižiūrėtoją. „Su paprastu lygintuvu neišeis, gal tik tuo lygintuvu, kuris asfaltą ligina. Pakliūsi tu man statybose, su žeme sulyginsiu“.

„Nė už ką , nė už ką pasodino“, – toliau galvojo NĖUŽKĄ, ir taip spyrė į kalėjimo duris, jog šios ėmė ir atsidarė. Taip NĖUŽKĄ pirmą kartą pabėgo. Neilgam, nes kaip mat jį pasivijo ir davė, davė dar porą metų už pabėgimą. Tačiau kartą NĖUŽKĄ vėl nusišypsojo laimė: girtas prižiūrėtojas pamiršo raktą duryse. Ir tuomet NĖUŽKĄ gimė geniali mintis: juk baudžia už pabėgimą iš kalėjimo – už išėjimą straipsnio nėra. Tad jis ėmė ir išėjo.

Taip jis ramiausiai ėjo, ėjo ir priėjo tą miesto dalį, kur gyveno NĖRUŽKĄ.

Algirdas Selenis

NĖRUŽKĄ

NĖRUŽKĄ buvo NĖUŽKĄ pusbrolis.

Nėr už ką, nėr už ką... Patys suprantat, kad tai liūdnoji mūsų gyvenimo pusė. Kur tik eini, vis girdi: „ Nėr už ką. Nėr už ką...“ Nors iki vakaro visi kažkokias būdais prisigeria.

Savo pusbrolį NĖRUŽKĄ NĖUŽKĄ rado alaus bare. Su savo drauguže KOTUNORI jis sėdėjo prie tuščio bokalo. Bare buvo ir daugiau „nėružką“, ir visi su tuščiais bokalais, tik karts nuo karto kokį girtą „nėružką“ draugai išnešdavo laukan.

– Sveikas, pusbroli! – pasisveikino NĖUŽKĄ.

–Tai ką, atostogų paleido? – nusišiepė NĖRUŽKĄ.

– Taip, paleido. Mane ir tuziną sargybinių. Reikia stalus sustumti, nes tuoj ir jie čia ateis.

– O kuo vaišinsi, jeigu nėr už ką? – burbtelėjo NĖRUŽKĄ.

– Gal tavo draugužė turi? – žiūrėdamas į KOTUNORI paklausė NĖUŽKĄ.

–Ko tu nori?! Ko tu nori?! – ėmė spiegti KOTUNORI.

Ir tuomet NĖUŽKĄ susimastė: ko gi jis nori?

– Pirmiausia aš norėčiau atsilošti. Pameni, kaip esi mane smarkiai aplošęs?! – suriko NĖUŽKĄ.

– Na, tai atsilošk, – sukikeno NĖRUŽKĄ.

Ir NĖUŽKĄ atsilošė, bet kadangi atlošo nebuvo jis nukrito, nikrito ne ant Veneros, ne ant Marso, o ant Žemės. Tada NĖUŽKĄ apniko mintys. Jis prisiminė visus savo žemiečius: NIEKĄ, NĖRUŽKĄ, KAŽKĄ, NU – LEISK, KOTUNORI, NELIESK, na ir save, NĖUŽKĄ. Ir kai tik prisiminė save, jam pasidarė labai skaudu dėl be naudos nugyvento gyvenimo.

Tuomet NĖUŽKĄ tvirtai nusprendė, kad nuo šiol iš gyvenimo norės vieno – NAUDOS.

Algirdas Selenis

NĖRUŽKĄ IR KOTUNORI

KOTUNORI gyveno „Kapo“ gatvelėje, vienoje iš ramesnių „Nėr už ką“ rajone. Tai buvo nebejauna, isteriško būdo būtybė. Dar jaunystėje diskotekos metu vienas jaunuolis paklausė jos:

–Ar tu moki šokti?

– Moku, – atsakė KOTUNORI.

– Na, tai šok.

Ir KOTUNORI šoko, šoko pro atvirą langą. Laimei, buvo neaukštai ir ji tik susilaužė koją, tačiau visam laikui liko raiša.

Dėl savo blogo charakterio ji niekur ilgai nedirbdavo, todėl nusprendė įsisteigti „tašką“ namuose ir prekiauti alkoholiniais gėrimais. KOTUNORI nesijautė vieniša nes girtuokliai lankydavo ją kiaurą parą. Vidury nakties kaimynai kartais girdėdavo, kaip ji šaukdavo:

– Ko tu nori!.. Ko tu nori!..

Kartą naktį pas ją užklydo NĖRUŽKĄ ir paprašė butelio degtinės.

– Ko tu nori!.. Ko tu nori!.. – šaukė KOTUNORI.

– Na, nėr už ką, nėr už ką, – graudeno ją NĖRUŽKĄ. – Ir nežinia kada man pasiseks – seks – seks – seks!.. – nunešė aidas jo žodžius.

Taip NĖRUŽKĄ ir apsigyveno pas KOTUNORĮ. Jiems kartu gyvenant paaiškėjo, kad, be visų savo blogybių, NĖRUŽKĄ dar buvo ir rašytojas. Kadangi NĖRUŽKĄ daug rašė, tad jam visada trūko žodžių, todėl jis visą laiką vaikščiojo nukabinęs nosį jų ieškodamas.

–Nėra žodžių , nėra žodžių, – murmėjo KOTUNORĮ.

Jo literatūrinis slapyvardis buvo „Aidas“, nes kai pasigaudavo kokį pasiklydusį žodį, tai ji ir nusinešdavo. Todėl jų namai buvo pilni žodžių ir degtinės.

Kartais KOTUNORI apsirikusi naktiniam lankytojui vietoj degtinės įbrukdavo žodį ir atvirkščiai, vietoj žodžio – degtinę. Susigriebusi, kad apsigavo, ji šaukdavosi pagalbos:

– NĖRUŽKĄ! NĖRUŽKĄ!

Pirkėjas, manydamas, kad šie žodžiai taikomi jam, laimingas dingdavo pro duris.

Po miestą ėmė sklisti gandai apie KOTUNORI ir NĖRUŽKĄ dosnumą. Apie juos rašė laikraščiai, kalbėjo per radiją ir televiziją. Tokios sėkmės paskatintas NĖRUŽKĄ pateikė savo kandidatūrą mero vietai užimti. Už jį balsavo visi miesto girtuokliai, o kadangi geriančių visada daugiau ne blaivininkų, tai rinkimus laimėjo NĖRUŽKĄ.

Taip jis tapo miesto meru. Stovėdamas tribūnoje prieš girtuoklių minią, NĖRUŽKĄ džiaugsmingai kartojo:

- Nėra žodžių!.. Nėra žodžių!..

Algirdas Selenis

KAŽKAS

– Padėkit!.. Jis prieš NIEKĄ nesustos!.. KAŽKAS pasikėsino į Niekozijos pasiuntinio gyvybę!..

Laikraščiuose pasirodė nežinia kieno paskelbti grasinančio pobūdžio nekrologai:„NIEKAS TAVĘS NEPAMIRŠ...“

Žodžiui, mieste siautėjo kažkoks „neatpažintas objektas“. Paprasta akimi nieko nesimatė, bet žiūrint pro objektyvą vis dėlto KAŽKAS buvo.

KAŽKAS – KAS – KAS – KAS!?. KAŽKAS nuritino ir nualino ritualinių paslaugų katafalką su visu kuinu. Katafalką jis nusprendė panaudoti naujam nusikaltimui, tad perdažė jį ir pavertė kiosku, o iš kuino išėjo puikios dešrelės „Hot horse“.

Visas miestas sulaikęs kvapą laukė naujų nusikaltimų. Ir nusikaltimai pasipylė, pasipylė iškart po vyriausybės paskelbto naujojo įstatymo, kuriame sakoma, jog nuo šiol bus imamas „perdėtos vertės mokestis“. Nuo mokesčio buvo atleisti visi nevykėliai, o tie, kurie pervertindavo savo jėgas, turėjo mokėti dvigubai.

Policija iškart suprato, jog KAŽKAS tikrai mokesčio nemokės ir tokiu būdu išsiduos. Galbūt taip ir būtų atsitikę, bet KAŽKAS pametė piniginę, todėl jo niekas negalėjo apkaltinti tyčiniu mokesčiu nemokėjimu. Ieškodamas savo piniginės KAŽKAS surengė tikrą perversmą. Pirmiausia jis pervertė visus savo, o po to ir kitų namus. Vertė vieną miesto rajoną po kito. Žodžiu, artėjo perversmas.

PERVERSMAS! Virš miesto pasirodė kariniai malūnsparniai. Iš garsiakalbių sklido garsusis Vagnerio kūrinys „Valkirijų skrydis“. Jis iš tiesų sklido labai garsiai, kaip garsiajame filme „Apokalipsė šiandien“. Gatves užtvindė nelegalai. KAŽKAS net pūtė arabus. Pripūčia vieną ir iškart paleidžia, po to imasi kito. Taip KAŽKAS užtvindė arabais visą miestą, net Seimo rūmų per juos nesimatė. Pasklido gandas, jog nuo šiol Lietuva bus ne Lietuva, o Njuruzalė, ir pavirs tikra dykuma, kurioje išdygs naftos bokštai. Per Njuruzalę keliaujančiais karavanais sugrįš „Aukso amžius“. Njuruzaliečiams nereikės mokėti jokių mokesčių, nebebus nei invalidų, nei pensininkų, visi atjaunės ir taps turtingais.

Bet Lietuvos vyriausybė nepasidavė. Į seimą buvo pakviesti seimo narai, kad iš patvinusių rūmų išgelbėtų seimo narius, na, o tie gelbėtų Lietuvą. Kad pakiltų kovinė dvasia, visiems buvo išdalintos megztos beretės, o iš apgautų pensininkų bei indėlininkų sudaryti smogiamieji būriai. Ir tada visi uždainavo vieningai ir garsiai, taip garsiai, kad nustelbė garsųjį Vagnerio kūrinį. Žodžiu, visiems pripūstiems arabams iškart buvo nuleistas oras.

Šie įvykiai sukrėtė pasaulį. Didžiųjų valstybių vadovai susirūpino: naujos naftingos valstybės atsiradimas gali pakenkti pasaulio ekonominiam balansui! Todėl buvo nuspręsta vėl viską atversti atgal. KAŽKAS turi būti suimtas, bet kadangi niekas nežinojo kas, tai NIEKAS ir nebuvo suimtas, o KAŽKAS kažkur dingo.

Po nepavykusio perversmo į valdžią atėjo Komunalinio ūkio partija, kuri pavertė Lietuvą dideliu komunaliniu butu. Prezidentu buvo išrinktas SAN – TECHNIKAS.

Ypatingai šia permaina džiaugėsi kaimyninė valstybė, kurios pirmuoju prezidentu buvo ELEKTRIKAS. Taip išsipildė DIDŽIOJO VADO pranašystė: „GEROVĖ – TAI KOMUNALINIS GYVENIMO BŪDAS PLIUS ELEKTRA!“

(Parašyta 1996 metais, bet tinka ir dabar).

Algirdas Selenis

IŠEI - VIJA ATEI - VIJA

Kartą KAŽKAS vartė lietuvių kalbos žodyną, ieškodamas žodžių "išeivis" ir "ateivis" mat jam parūpo, kokie šių žodžių skirtumai ir bendrumai.

"Taigi, - galvojo KAŽKAS,- vienas išėjo, o kitas atėjo. Atėjęs išėjusiojo atžvilgiu ateivis, o išėjęs atėjusiojo - išeivis, o kadangi mes visi judame, tai ir esame vieni išeiviai, o kiti - ateiviai. Bet išeivio lyg ir gaila, nes jis išėjo. Na, o ateivio - žiūtrint su kuo atėjo. "Išeivija" skamba lyg kažkas kažką išvijo, o "ateivija" - lyg apvija. Tą išvijo, o šis atėjo ir apsivijo. Betgi išeiviais dar vadiname savo giminaičius už jūrų marių ir, sako, gerai gyvenančius. Ne vienas iš mūsų norėtų sulaukti išsvajotojo "dėdulės iš Amerikoos".

Taigi išeiviai yra labai laukiami ateiviai. Na, o nelaukiami ateiviai. Čia tai jau tikrai paslaptingos būtybės. Jie tartum matomi, tartum ir ne, o kartais ir visai jų matyti nesinori. Ne veltui jie dar vadinami "neatpažintais objektais".

Štai tau, kad nori,- ir bendrumų, pasirodo, yra, bet ir kiek daug skirtumų."

Algirdas Selenis

MEISTRAS IR MARGARITA

Visą naktį įkyriai lašėjo iš čiaupo. Tik ryte, visai nukamuota nemigos, Margarita išsikvietė Meistrą.

Meistras atsirado netikėtai, liepsnos blyksniu. „Trumpas sujungimas – pagalvojo Margarita, – vėl reikės saugiklius keisti.“ Nė kiek nepasimetęs Meistras iškart išsitraukė „Atsuktuvą“ ir, visą išgėręs vienu mauku, pareiškė, kad šiandien dirbti negalės, nes nebeturi įrankių.

Kai Margarita paklausė, ką jai daryti su perdegusiais saugikliais, Meistras atsainiai pralemeno, kad net seimas saugiklių negarantuoja ir kad trumpas sujungimas – prasimanymas. Yra tik ilgas atsijungimas, ir šis jį ištiks, jei Margarita nesuras jam dar vieno „Atsuktuvo“. Tada šeimininkė pareiškė, jog namuose nėra nei lašelio apelsinų sulčių, tad vietoj „Atsuktuvo“ Meistrui gali suplakti kokteilį „Margarita“. Po kelių „Margaritų“, visai apgirtęs, bet nepraradęs orumo, Meistras išdidžiai paskelbė, jog jis visai ne Meistras, o Pilotas ir, lyg sparnus ištiesęs rankas, iššoko pro langą.

Algirdas Selenis

KAPITONO GRANTO VAIKAI

Kapitonas Grantas baigė gerti paskutinį romo butelį ir, įkišęs į jį raštelį, išmetė į jūrą.Raštelyje jis prašė radusįjį atsiųsti jam statinaitę romo.

Po daugelio metų, gavę iš tėvo žinutę, kapitono Granto vaikai pardavė tą butelį Nacionaliniam geografijos muziejui, kuris paklojo apvalią sumelę už legendinio kapitono laišką. Už tuos pinigus nusipirkę nekilnojamo turto vaikai nė negalvojo siųsti tėvui romo, o juo labiau jo ieškoti.

Gyvendamas Polinezijoje, kapitonas Grantas smagiai leido laiką, visai pamiršęs laišką ir savo vaikus, tiek tuos, kurie liko Europoje, tiek tuos, kuriais užtvindė Polineziją.

Algirdas Selenis

BALTOJI PIRŠTINĖ

Jis tiesiog alpdavo, kaip norėdavo pirštinaičių, baltų moteriškų pirštinaičių.

Anais laikais tokias pirštinaites reikėdavo užkariauti. Dvikovos, naktinės serenados, puokštės gėlių, meilės tirados, ir viskas - vardan baltosios pirštinės.

Tai bent buvo laikai. O dabar, ką jau čia kalbėti,- nebe tie maniakai, nebe tie.

Dabar daug paprasčiau, truputi prismaugei,- ir pirštinė tavo.

Su plaukų sruogele irgi tas pats: peiliu per gerklę šmaukšt, kuokštą plaukų išrauni, ir ramu.

Ne, mūsų herojus buvo ne toks. Jis laikėsi senų maniakiškų, atleiskite, riteriškų tradicijų. Visa bėda, kad pirštinaičių pasitaikydavo vis rečiau ir rečiau. Tad baltųjų pirštinių kolekcija, paveldėta dar iš prosenelių, beveik nepasipildydavo.

O, kaip jis gėrėdavosi tomis pirštinėmis, jų baltumu, pirštukų grakštumu, nėrinėliais, svaiginančiu praėjusių laikų kvapu.

„Kur rasti pirštinę, kur rasti pirštinę?“- nedavė jam ramybės įkyri mintis.

Iš kelių paskutiniuoju metu užkariautų pirštinių: kelių eismo reguliuotojos, animatorės, kepėjos, baleto šokėjos pirštinaitė buvo panašiausia į išsvajotąją, bet ir ta dvokė naftalinu.

„Kur gi ji, tikroji, kur ji?“- ilgesingai galvojo herojus.

Pavargęs nuo nevaisingų paieškų, vieną naktį jis susapnavo baisų sapną, tartum klūpo prieš nuostabią gražuolę su baltomis pirštinaitėmis ir prašo jos rankos. Gražuolė ištiesia jam ranką, ir jis bando nutraukti nuo jos pirštinę, bet pirštinė nepasiduoda. Visai netekęs galvos, jis stipriai trūkteli ir nutraukia ranką su visa pirštine. Dusdamas iš susijaudinimo, parsineša tą ranką namo, ir čia, ta pirštinėta ranka ima jį smaugti, smaugti, smaugti...

Atsibudo vargšas išpiltas šalto prakaito. Prišokęs prie veidrodžio, ant kaklo aptiko smaugimo žymes.

„Ne to jau gana“,- galvojo herojus eidamas į Niekur su kilpą ant kaklo,- ir staiga, o Dieve, jis pamatė ją – baltą pirštinę, nerūpestingai kabančią ant tos pačios šakos.

Algirdas Selenis

VISKAS NAMAMS

Ilgai sukau galvą ieškodamas būdų, kaip įsigyti butą. Net į laikraštį skelbimą įdėjau: „Keičiu gyvenimo būdą į vieno kambario butą.“ Bet norinčių neatsirado: tai mano būdas netiko, tai būdui butas buvo per menkas.

Jeigu sukčiau galvas kitiems, o ne sau, gal ir surasčiau, bet kad esu ne tokio būdo. Tad nieko neliko, kaip ieškoti buto pačiam.

Išlandžiojau visas apylinkes, net šiukšlynus išnaršiau, ką ten butą, tuščią butelį vargiai surasi. Iš tos nevilties net ranka numojau. Jau norėjau numoti ir kita, tik žiū... parduotuvė su iškaba: „Viskas namams“. Kodėl tik namams, viskas namams?! Kada apie žmogų kas nors pagalvos?! Matyt, „kas nors“ pagalvojo, nes staiga atsidūriau didžiulėje salėje, pilnoje kvadratinių rulonų su užrašais: „Butai kvadratiniais metrais. Nuo 1000 litų už vieną kvadratinį metrą... ir daugiau.“ „Na, daugiau gal ir nepavyks, bet pradžiai vieną kitą kvadratą nusipirkčiau“, – pagalvojau sau, kvadratinėmis akimis apžiūrinėdamas keistus rulonus.

Pasikviečiau pardavėją:

– Norėčiau du kvadratinius metrus buto po 1000 litus už kvadratą.

Tas, paėmęs liniuotę, atmatavo du metrus iš artimiausio rulono ir sako:

– Jums suvynioti ar taip nusinešit?

– Suvyniokit, nes kitaip į kuprinę netilps.

Suvyniojo jis mano pirkinį, aš jį kuprinėn, ir eiti: „Bet ne... – galvoju, – reikia dar kokį pusmetrį buto nusipirkti, nes rytoj šios parduotuvės nė su žiburiu nerasiu.“

Vėl kviečiu pardavėją:

– Gerbiamasis, gal galėtumėte dar pusmetrį buto atmatuoti?

– Mes pusmetriais neprekiaujame. Jeigu norite atraižų, ieškokite kieme, – pasakė pardavėjas ir nurodė kryptį.

Nueinu į kiemą už parduotuvės ir tikrai – stovi didžiulis konteineris, pilnas visokiausio dydžio atraižų. Ilgai rinkausi, kol atsirinkau penkiasdešimt pusmetrinių atraižų. Susikroviau į dėžę, o jau laimingas... Tik pagalvokit: dvidešimt penki kvadratiniai metrai buto... Veltui!.. „Na, – galvoju, – dabar tik namą reikia susirasti, o kol kas ir dėžėje pagyvensiu...“

Algirdas Selenis

KAIP ATSIRADO AUTOMOBILIAI

Senais neatmenamais laikais žvėrys buvo ne tokie kaip dabar – žvėrys buvo nepėsti. Jie buvo ratuoti ir žemės platybėmis lakstė dviračiais, triračiais, keturračiais bei kitomis ratuotomis transporto priemonėmis. Žmonės tada dar buvo menkai išsivystę. Supančioti vystyklais, jie visai negalėjo judėti, tad ir protas menkai tedirbo. Matydami ratuotus žvėris žmonės manė, jog ratai – žvėrių sudedamoji dalis. Praėjo daug tūkstantmečių, kol jie pagaliau išrado, tai yra surado, kažkokio žvėries pamestus ratus. Tada ir suprato, jog žvėrys sau, o ratai sau. Pasiėmė ratus ir ėmė jais lakstyti kaip tikri žvėrys. Tačiau, būdami iš prigimties tinginiai, žmonės ėmė dviračiais, triračiais ir kitomis ratuotomis priemonėmis, kurias reikėdavo minti, bodėtis. Tad ėmė galvoti, kaip palaksčius tais ratais jų neminant. Taip jie sugalvojo arklio jėgą. O ir galvoti nebuvo ko – arkliai lakstė čia pat ir kaip pašėlę. O jeigu dar pritvirtinus ratus?.. Taip ir sukergė arklį su ratais. Tokiu būdu atsirado pirmieji automobiliai, tik jėgų, arklio jėgų, tais laikais buvo mažai. Bet žmonės greitai lakstyti degė dideliu noru, tad sumanė vidaus degimo variklį. O vidaus degimo variklio veikimas toks: vidus taip dega, taip dega, jog imi lakstyti it žvėris. Tad ir lakstom tais ratais lig šiol žvėrišku greičiu ir baigiam visai sužvėrėti.

Algirdas Selenis

PASAKA APIE PIKTĄ MEGZTINĮ

Kartą gyveno piktas vilnonis megztinis: piktas, nes kąsdavo visiems, kas tik jį užsivilkdavo, tad, nors ir gražiai atrodė, nuolat atsidurdavo padėvėtų drabužių parduotuvėje. Bet po kurio laiko megztinį kas nors ir vėl nusipirkdavo – dėl geros jo išvaizdos, nė nenutuokdami apie blogą jo būdą. Kuo toliau, tuo megztinis darėsi vis piktesnis ir piktesnis. Dabar jis kandžiojo ne tik tuos, kurie jį užsivilkdavo, bet ir tuos, kurie būdavo greta ar eidavo pro šalį. Taip nuo jo nukentėjusiųjų vis daugėjo ir daugėjo. Visi susimokė ir tą besikandžiojantį nutįsė atgal į parduotuvę. Šį kartą ir pardavėja nebeištvėrė, nutėškė megztinį į patį parduotuvės kampą, dar ir užrašą pakabino: „Atsargiai, piktas megztinis.“

„Kaip jūs drįstat. Kaip jūs drįstat. Tik prieikit, dar ne taip įkąsiu“, – piktai ardėsi megztinis. Ardėsi, ardėsi, kol visai išsiardė. Ėjo pro šalį bobutė, pamatė vilnonio siūlo galą, ėmė vyti ir suvijo į didelį kamuolį. Taip ir guli kamuolys bobutės komodoje, net kandys nedrįsta jo liesti.

Algirdas Selenis

VIENIŠOS KOJINĖS APMĄSTYMAI

1. Kodėl plyšta kojinės?

- Kodėl aš tokia vieniša? – galvojo kojinė, nerasdama sau poros. Atrodo praėjo jau visa valanda, kaip jos ieškau ir niekaip surasti negaliu. Kur gi ją rasi, - jeigu šitoje spintoje aš – vienintelė sveika, o visos kitos netikusios: arba dydis ne tas, arba vienos skylės. Nors į jas pasižiūrėjus neatrodo, kad būtų nelaimingos: kad ir skylėtos, bet su pora.

Vėl gi, kas tas dydis, ne dydyje esmė, štai pėdkelnės – joms visai nesvarbu, koks dydis, ir apskritai jos neišskiriamos, gali tik pavydėti tokios lemties, - ir kodėl aš negimiau pėdkelnėm... Tiesa, jos turi trūkumą – vienpusiškumą; ne taip kaip mes, puskojinės: mums nesvarbu, ar kairė, ar dešinė.

Gal ieškoti sau poros po lova arba ant radiatoriaus? Bet ne, ir čia jos nėra, tik stovi du išsivėpę batai, kraipydami savo bukas nosis. Bepigu jiems, jie irgi neišskiriami.

„Kas man iš to sveikumo,- galvojo kojinė. Neturėdama poros aš vis tiek negaliu juo pasipuikuoti“.

Galvojo, galvojo, draskėsi, draskėsi kojinė – taip besidraskydama ėmė ir suplyšo.

Nuo to laiko ji nebesijautė vieniša, nes atsidūrė tarp tokiu pat suplyšusių, kaip ir ji.

Algirdas Selenis

KAIP IŠTEKINTI DUKRĄ

Pažinojau vieną tekintoją, kuris norėjo ištekinti dukrą. Jis buvo girdėjęs istoriją apie stalių, kuris iš pliauskos išdrožė sūnų. Tad, išsitraukęs ruošinį, įkišo jį į tekinimo stakles ir tekino, tekino, tekino, kol išėjo dukra.

Jį išėjo jam dar nespėjus ištraukti ruošinio, ir išėjo visam laikui.

Algirdas Selenis

PINIGINĖ IŠRAIŠKA

Sulaukęs garbaus amžiaus, ilgametis įstaigos viešųjų pirkimų specialistas buvo premijuotas pinigine išraiška. Su ta išraiška veide jį ir palidėjo į pensiją. Lidėjo visu kolektyvu, o prie pat jo namų, visi kažkur dingo. Taip ir stovėjo jis vidury kiemo, su pinigine išraiška veide.

Tik, girdi:

- Jūsų veidas man kažkur matytas.

„Kur ne bus matytas, jeigu jame tokia išraiška“,- pagalvojo naujai iškeptas pensininkas, ir apsidairė. Šalia jo stovėjo apkūnaus grožio, kai jam tada pasirodė, mergina. Kaip viešųjų pirkimų specialistas, jis ją iškart įvertino ir parsivedė namo. Mergina buvo gana išsiauklėjusi, tad, vos šeimininkui pasiūlius, pasiliko nakvoti. Ryte, pasižiūrėjęs į veidrodį ir nepamatęs savo veide piniginės išraiškos, šeimininkas prarado balso dovaną, o gerai apsidairęs pamatė, jog ir kitos dovanos kažkur dingo,- dingo kartu su viešnia.

- Nepergyvenk. Pas mus veltui niekas nedingsta. Jei ir dingsta,- tai už pinigus, - nuramino šeimininką, policininkas, vos įžengęs į butą. Po to, įdėmiai pasižiūrėjęs šeimininkui į veidą, pridūrė:

- Už kokius, tokius nuopelnus tave apdovanojo, ta, pinigine išraiška?! Jei už nuopelnus,- reiškia nuo pelno?! Jei nuo pelno?- tai jau ne apdovanojimas, o dalybos!- labai garsiai mąstė policininkas , pats žavėdamasis, savo išvadomis.

– Pelno dalybos valstybinėje įstaigoje,- kriminalas!

- Išsilavinimas man neleidžia, ramiai žiūrėti į tokius svaičiojimus!-

pasipiktino viešųjų pirkimų specialistas.

- Išsi-lav-lav-lavinimas. Tai, tamstelė, vakar lavinaisi su ta šliundra. Jeigu išsilavinimas tau neleidžia žiūrėti ramiai, aš patarčiau žiūrėt neramiai, nes ir aplinkybės tam palankios. Per tas šliundras, kitą kartą, dar ir į renginį pakliūsi,- nurengs ir pliką pasaulin paleis!- pašmaikštavo policininkas, pastiprindamas savo teiginį, šeimininko pižaminių kelnių gumelės pliaukštelėjimu.

- O dabar, padarysiu kratą. Gal ir tą išraišką rasiu?...

Pakratė šen, pakratė ten, o gi žiūri, po lova piniginė guli. Jis piniginę kišenėn , ir eiti. Parėjęs nuovadon ,- veidrodin žvilgt,o veide, ta nelemta piniginė išraiška....

Algirdas Selenis

SNOBAS IŠ PAŠAUKIMO

Och, kaip nusibodo man tie snobai, ekstrimalai-humoristai , džeimsai bomžai ir kitokie žvaigždžiai.

- Kaip atostogos ?- klausia manęs vienas snobas iš pašaukimo.

- Nuostabiai. Nuvažiavau į kaimą ir nieko neveikiau, tik miegojau, miegojau. Atsiilsėjau...

- O aš ,- sako anas,-susiradau pasaulio žemėlapį ir išvykau jūrinio vėžlio ieškoti, o po to, klaidžiojau kalnais, ieškodamas sniego žmogaus,- pasakė ir pasijuto labai reikšmingas.

- Kam taip toli važiuoti ?-sakau jam. Kam taip vargti? Man tie jūriniai vežliai, sniego žmonės, mėlynieji ereliai, NSO ir kiti stebuklai kasdienybė. Kur tik žengiu ar pasisuku, ten juos ir matau. Pavargau, nėra jėgų. Pasiilgau ramaus, normalaus gyvenimo. Čia tik gatvėn išeinu, žiū - erelis eina. Po Vilniaus Akropolį žvalgausi, - visa kaimenė jūrinių vėžlių bevaikštinėjanti. Stoviu balkone, rūkau, o aplink šiukšlių konteinerius sniego žmogus naršo. Einu neapšviesta laiptine, - su vaiduokliu prasilenkiu. Žvilgt į dangų - NSO praskrido. Va, anądien, šnekučiuojuosi su ateivių,- jis ir dar keturiasdešimt ateivių pas mus OZO statyti atvyko,- o čia, žvaigždys pro šalį eina, ir jau toks matytas, toks nusibodęs, kad bent akimirkai pradingtų.Tik pagalvojau,

- pradingo. Po to skaitau DELFYJE: “Pradingo žvaigždys!”

Arba va, per lietuvišką TV Džeimsą Bomžą rodė , na, tą, humoristą – ekstrimalą: pasijuokia, pasišaipo, o po to mėlynas vaikšto, pergyvena,- tikra “osoba bez mesta žitelstva”: tai jis Tunise, tai Egipte, tai dar kokiose Havajuose,- vietos sau neranda, visas pajuodęs nuo gero gyvenimo, vienas žodis - žvaigždys.

Taip besišnekant , - ir snobas kažkur dingo. Matyt vėl kažkas pašaukė...

Algirdas Selenis

BEPRASMIS GYVENIMAS

Kiekvienai sielai prieš pradedant gyventi materialųjį gyvenimą duodama galimybė pamatyti jį visą nuo pradžios iki galo, ir duodamas pasirinkimas gyventi šitą ar kitą gyvenimą, ir jeigu pasirenkame , kad ir patį bjauriausią ar patį neįdomiausią, reiškia jame turi įvykti kažkas tokio, dėl ko verta tą gyvenimą nugyventi. Tai gali būti tik trumpa akimirka, kuriai gyvendami mes net nesuteikiame prasmės.

Aš gyvenu niekingai mažame pasaulyje – obuolio sėkloje. Dieną niekada neiškišu galvos, nes bijau, kad ją gali nukąsti.Gyvenu ryžtingai kovodamas su nuoboduliu:bandau pragraužti tunelį obuolio minkštime. Kas žino gal anoje pusėje linksmiau gyventi?

Apskritai, gyvenu vienišai niekingą gyvenimą, nes stengdamasis prasiskverbti ten, kur linksmiau gadinu obuolį, tiesa, tai darau kruopščiai ir nuoširdžiai.

Skverbimasis anapus - tai ne tik mano gyvenimo būdas , bet ir mityba, todėl vadovaujuosi šūkiu: „Kas negraužia – tas nevalgo!“

Taigi, esu nuoširdus niekšelis, norintis pamatyti , kas yra anapus.

Kartą mane net apniko baisi mintis, kad visas pasaulis yra tik mano obuolys ir aš. Išgelbėjo tai, kad pasijutau alkanas ir buvau priverstas graužti toliau, nors vis sukosi įkyrios mintys, gal aš ne į tą pusę graužiu, gal graužiu ratu ar spirale, arba apskritai, man tik atrodo, jog graužiu? Bet sotumo pojūtis mane nuramino; anksčiau ar vėliau aš pamatysiu kitą gyvenimą. Tegul ne tiesiai, o spirale, bet vis tiek pasieksiu išsvajotąjį tikslą.

Taip ir gyvenau: diena miegojau – naktį graužiau. Nuo ilgo graužimo visas net sustorėjau, tad vis sunkiau ir sunkiau sekėsi skverbtis.

Bet štai, vieną sykį įvyko neįtikėtinas dalykas, - nebeliko ką graužti. Aplinkui tik juoda tamsa ir dvelkė kažkuo baisiu, ir nepažįstamu. „Tai - mirtis“,- pagalvojau aš ir ėmiau trauktis atatupstas, kol neužmigau.

Atsibudau apakintas šviesos, kuri sklido iš kažkur, iš ten, kur vakar susidūriau su juoda tamsa. „Greičiau, greičiau į šviesą,- ten išsigelbėjimas…“;- ir aš ėmiau sparčiau šliaužti į šviesą, sklindančią tunelio gale.

Tik staiga prieš mane atsivėrė, – atsivėrė mano akys: jog pasaulis – didelis medis, ant kurio daug, daug obuolių, tokių pačių, kaip ir mano, kuriuose glūdi gyvybė!...

Algirdas Selenis

DIEVE, DIEVE, TARAKONŲ DIEVE!..

Dieve, dieve, Tarakonų dieve, ką aš padariau?!. Neįsijungęs virtuvėje šviesos, visai to nenorėdamas, šlepetėmis ištraiškiau pusę tarakonų šeimynos. Tik, kai įjungiau šviesą, pamačiau, kaip žiauriai nusidėjau. Alpdamas ir norėdamas atstatyti pusiausvyrą, padariau vieną žingsnį pirmyn,-du atgal, ir vėl sutraiškiau porą senukų. Visai priblokštas atsirėmiau ant kriauklės. Tik trekšt, trekšt-dar keli vargšeliai. Vienas tarakonas, neatlaikęs tokio baisaus vaizdo, šoko nuo stalo žemyn galva ir užsimušė. Žiū, po lėkšte susispietę keli mažyliai. Pagailo man jų, kur jie dabar be tėvų, senelių? Paėmiau ir surinkau juos į degtukų dėžutę; o ta atėjo, prisidegė cigaretę ir, įkišusi degantį degtuką į dėžutę, supleškino tuos vargšelius su visa dėžute...

Dieve, dieve, Tarakonų dieve, atleisk man mano nuodėmę ir priglausk visų tų vargšelių sielas Tarakonų rojuje.

Algirdas Selenis

TRIPANASOMA*

Tripanasoma, tripanasoma, tripanasoma tu mano, kai tik į tave pasižiūriu,

tai ir užsimanau miego. Jau tokia nuobodybė.

Ne, kad būčiau kokia ameba, gyvenčiau sau laisvai, kasdien prisisiurbęs, bet ne, dar tie sporagyviai, – ant visko gatavo, baigia visas jėgas iščiulpti.

Visą gyvenimą norėjau būti chlamydonu, užsiiminėti naudinga aplinkai fotosintėze, taip sakant, gerinti orą, tai ne, – turiu tokią tripanasomą ir baigiu užmigti.

– Aš chlamydonas, aš chlamydonas!..

– Eik tu žiuželini!..

*Tripanasoma – pirmuonis, parazituojantis žmogaus organizme ir sukeliantis miegligę.

Algirdas Selenis

DUOBAGYVIAI

Jau anksčiau buvau girdėjęs, jog toje kavinėje renkasi duobagyviai, o ir kavinė vadinasi „Duobė“. Nei pats nežinau, kaip į tą duobę įkritau. Susipažinau su kažkokia pintimi, na toji mane ir atsitempė.

Vos tik įėjom visi duobagyviai kažkaip atgijo. Mudu su pintimi prie baro – sėdim, gurkšnojam fermentą ir stebim, kaip duobagyviai linksminasi.

O pažiūrėti buvo į ką. Sėdi tokie duobagyviai prie stalo, gaudo maistą juodais čiuopikliais, apčiulpia ir užgeria fermentu. Tų čiuopiklių daugybė, visi tik kruta aplink burną – aukos laukia. O jau tie čiuopiklėliai – tikras arsenalas: švirkštai, gaidukai, tik paliesk kurį, – iškart nušaus. Net šiurpuliai nugara nubėgo.

Aš pinčiai į šoną, į šoną... Sakau:

– Einam.

O ta, kur tau, su kažkokia hidra šnekučiuojasi. Ir prie manęs prieina viena, visa apsipumpuravusi, ne, kad namuose sėdėtų. Klausia:

– Gal fermentu pavaišinsi?..

Aš jai:

– Eitum tu namo, ir taip visa fermente paskendusi.

Tik žiūriu, jai ant galvos duobutė atsirado... ir pumpuras. Tada ir prisiminiau, kad tokiu būdu jos santykiauja. Aš eiti, o ta mane už rankos. Rėkia:

–Vaiką padarei, o dabar į koralus!.. Mokėsi alimentus!..

Čia ir duobagyviai sužiūro. Ištrūkau ir ėmiau bėgti. Kažkas čiuptuvą pakišo. Užkliuvau už dygliųjų ląstelių… O čia tai jau prasidėjo: viena suleido kažkokio svaigalo, kita apspjovė, o trečia siūlais supančiojo. Dabar laukiu, kol ferment užpils…

Algirds Selenis

KAIP AŠ TAPAU MARATONISTU

Pradžioje aš apstačiau butą, o po to ir jo šeimininką. Išėjęs į laiptinę apstačiau kaimyną. Gatvėje, apstatęs dar kelis praeivius, pabandžiau apstatyti policininką, bet nepavyko,- atsidūriau nuovadoje, tiksliau, kabinete, kuriame inspektorius skubiai akimis permetinėjo protokolus.

„Ekstrasensas“,-pagalvojau, kai tas permetė dar kelis lapus.

Jis buvo taip užsiėmęs, kad net nepastebėjo, kaip aš atsiradau jo kabinete.

- Ko gero, jie buvo teisūs,- tarė jis, dabar akimis permesdamas ir mane.

Atsipeikėjau gatvėje, tiesiai prieš tą nepažįstamąjį.

- Ar jūs gerai gaudotės šitame rajone?- paklausė jis.

- Taip,- atsakiau suglumęs.

- Tada bėkite, aš jus gaudysiu...

Algirds Selenis

DRAUGAI

Niekada gyvenime nesivaikiau draugų,- o dabar vaikausi, nes tai vieną, tai kitą aptinku su savo žmona.

Pradžioje man atrodė, jog tai nežmoniška, bet kai sužinojau, kad visos žmonos taip daro, supratau, jog gana žmoniška – tik reikia pakeisti požiūrį.

Pakeičiau, bet vaikausi toliau, nes kaip gi be draugų...

Algirdas Selenis

KOSMĖTINĖS SKYRYBOS

Kai skiriausi, man buvo labai sunku, tad susiradęs kremą, kuris lengvina išsiskyrimą, išsitepiau visą kūną ir laukiau palengvėjimo, bet palengvėjimas neatėjo, tik ėmė traukti odą. Neiškentęs puoliau į vandenį ir vos nenusiskandinau. Vandenyje liko išnara, kurią palaikė mano lavonu.

Kai ataugo nauja oda, sunkumai jau buvo praėję, tačiau tai buvau nebe aš.

Algirdas Selenis

KAIP NAUJAI GIMĘS

Apsigyvenau šitoje „skylėje“, kai tik išsikrausčiau iš proto. Besikraustydamas pamiršau keletą svarbių dalykų, kurių man labai trūko. Panašiai buvo atsitikę, kai krausčiausi iš buto, bet po kiek laiko, tai ką buvau pamiršęs, netikėtai atsirado: pradžioje ant dešinės rankos, o po to ir ant veido. Va, ir dabar tikiuosi, kad dalykai pamiršti besikraustant iš proto kada nors išlįs,-gal iš po lovos, ar dar kur...

„Skylė“, kurioje apsigyvenau buvo gana ankšta, bet manęs tai nevargino, nes buvau pripratęs prie nepatogumų: ankšti batai, ankštos kelnės, jau nekalbant apie ankštą mokyklinį suolą, kuris paliko manyje gilų antspaudą.

Kaip jau sakiau, iš proto išsikrausčiau skubotai, nes mokestis už jį vis didėjo ir aš įklimpau į skolas, o čia šita „skylė“, nors ir ankšta, bet vis šis tas.

„Skylėje“ teko tūnoti susirietus, bet kažkas man kuždėjo, jog reikia kentėti. Ir iš tiesų,- kančios buvo neveltui, nes dabar žmonės sako, kad aš atrodau kaip naujai gimęs.

Tūnodamas „skylėje“ atpratau vaikščioti ir kalbėti, todėl mokiausi iš naujo. Dalykai, kuriuos pamiršau, kai krausčiausi iš proto dar neišlindo, tačiau dažnai sapnuoju, kad aš didelis ir sėdžiu ankštame mokykliniame suole, kuris paliko manyje gilų antspaudą, o viskas, kas su antspaudu,-tikra.

Algirdas Selenis

ŽVALGAS

Į VSD kontržvalgybos būstinę, nežinia kokiais budais patekęs pagyvenęs vyriškis primygtinai reikalavo, kad jam būtų išmokėtas atlyginimas už ilgalaikę tarnybą kontržvalgyboje, apie kurią net pats nieko nežinojęs, nes, matyt taip buvo užkonspiruotas ar kitokiais būdais užslaptintas, kad nei neįtarė, jog visą savo ilgą ir sąžiningą gyvenimą buvo žvalgas, tarnavęs Tėvynės labui. Apie tai jis sužinojęs iš spaudoje paskelbtų slaptųjų archyvų...

Gyveno sau žmogelis, nešdamas sunkią gyvenimo naštą, nedrąsiai žvelgdamas prieš save ir žvalgydamasis aplinkui, o ypatingai po parduotuves, prekyvietes ar kitokius renginius. Taip pat mėgo apsižvalgyti, pereidamas gatvę, išeidamas iš namų ar šiaip, tiesiog iš smalsumo. Ir še tau, pasirodo, jog tai ne šiaip sau smalsumas, o profesionalaus žvalgo įgūdžiai. Mėgo jis dar ir su žmonėmis pabendrauti, pasidalinti savo patirtimi ir išgyvenimais. Būdavo susitinka kokį žmogelį, vedžiojantį kaip ir jis šuniuką, ir pasidalina savo patirtimi apie šuniukų priežiūrą. Arba visuomeniniame transporte: persimeta žodžiu su kokiu pakeleiviu, perduodamas pinigus už pravažiavim arba atsiprašo, numygęs koją,- o pasirodo, jog tai buvo ne kas kitą kaip slaptos informacijos perdavimas. Pasirodo, kad žmonės su kuriais jam dažnai tekdavo susidurti: kaimynas iš trečio buto, paštininkė, kiemsargis, girtuokliai, nuolat kaulijantys pinigų, buvo ne kas kitą kaip gerai užsikonspiravę ryšininkai, išgaunantys iš jo paslaptys ir perduodantys pletkų keliu į Centrą. Pasirodo, jog visas jo nenusisekęs gyvenimas - patyrusio žvalgo maskuotė. Vieno kambarėlio būtas, kuriame jis visą gyvenimą pragyveno, ne kas kitą kaip konspiracinis agentūros butas. O tie visi elektrikai, santechnikai, dujų ir kitų skaitiklių tikrintojai - agentai, atėję pasiimti slaptos informacijos konteinerių, genialiai užmaskuotų radiatoriuose, sugedusiuose vandens čiaupuose, bei skaitikliuose. Jo buvusioji žmonelė ir vaikai, nuolat krečiantys jam niekšybes, ne kas kitą kaip priešiškos agentūros agentai, bandantys pakenkti jo garbingai veiklai, o gal net ir sunaikinti.

- Noriu, kad man būtų išmokėtas atlyginimas,- pareiškė jis pareigūnams, su ašaromis akyse,- už visą sušiktai nelengvą gyvenimą, mirtinus pavojus ir gyvenimiškus žygdarbius, už visą slaptą informaciją, kurią iki šiol skleidžia mano artimieji ir buvę draugai.

Išmokėkit atlyginimą man, nežinomojo fronto kariui, net nežinojusiam, jog atlieka tokią svarbią misiją, savo šalies ir žmonijos labui!

Algirdas Selenis

KARŠTAKOŠIS

Sako man vienas:

- Ko tu toks karštakošis? Tau tik žodi pasakyk, - iškarto užkepi.

Tikras vyras, bet kokioje situacijoje lieka šaltakraujis.

-Gal ir tavo tiesa, bet jau geriau būti karštakošiu, nei kaip tie-šaltakraujai,- tai striksi, kaip varlės, tai šliaužioja, kaip gyvatės.

Algirdas Selenis

KAIP PRADĖTI DIENĄ

Išsilavinęs ligi soties nepanorau grįžti į protą, nes ir taip gerai jaučiausi. Po kilimu gulėjo Slenkstis, ir taip pat gerai jautiesi. Kiek pagulėjęs Slenkstis persikėlė į kambario vidurį, visą likusią kambario dalį paversdamas prieškambariu. O Laiptinė turbūt visai išprotėjo, nes radau ją savo lovoje. Negana to, ji gulėjo su vyriškiu, kuris tuo metu lipo laiptais. Pažiūrėjęs į jo veidą aš išskaičiau žinią, ir supratau, jog tai Paštininkas. Atlikęs savo misiją jis nė nesiruošė lipti laiptais žemyn, ir toliau gulėjo su Laiptine mano lovoje. Paštininkas taip pat jautėsi gerai. Perpildytas geros nuotaikos ir gerų žodžių, nes taip gražiai pradėjau dieną, galvojau kokiais žodžiais tą dieną užbaigsiu. Čia prisiminiau žinią, kurią išskaičiau iš Paštininko veido, ir tie žodžiai tiesiog savaime susidėjo į šį rašinį: jog išsilavinimas dar ne viskas, daug svarbiau kaip jautiesi...

Algirdas Selenis

TOMUKO BATELIAI

Tomukas džiaugėsi savo naujais bateliais. Ypač, kai atšalus orui jie apželdavo švelniais šeriais, o gūdžią žiemą apaugdavo storu kailiu. Pradžioje tėveliui nepatiko tie batelių šeriai. Kas rytą kruopščiai juos nuskusdavo savo barzdaskučiu. Bet po paros jie ir vėl apželdavo.

– Kam taip vargti, – pamokė mama. Tegul sau želia, taip vaikui kojoms bus šilčiau. Pavasarį, žiūrėk, nusišers ir vėl bus kaip nauji.

Taip ir atsitiko: pavasarį bateliai nusišėrė, o žiemą vėl kailiuku apaugo.

Augo Tomukas, ir bateliai kartu su juo augo. Tai smagumas... ir tėveliams pinigėliai taupėsi. Juk kiekvienas žino kiek vaikui, kol užauga, batelių reikia ir kiek tie bateliai kainuoja.

Kartą Tomukas pamiršo, kur batelius pasidėjęs. Ieškojo, ieškojo, o neradęs ėmė verkti graudžiai kalbėdamas:

– Bateliai, kur jūs?.. Kur jūs mano bateliai?...

Tik žiū, bateliai patys iš palovės išlindo.

Arba paspiria vaikis netyčia kurį batelį, tas ir sucypia, kaip koks šunelis.

– Atsargiau, Tomuk. Matai, kad jiems skauda... – pamokė sūnų mama.

Tomukas net vardus savo bateliams davė. Būdavo pašaukia juos vardais, jie tuoj pas jį ir atbėga.

Taip gal visą amželį Tomukas būtų nešiojęs savo batelius, jei nesunkūs laikai. Neteko tėvelis darbo, o ir pinigėlių nebeliko. O valgyti tai norisi. Ėmė mama ir iškepė tuos batelius, negi dabar šeimą badu marinsi. Suvalgė šeimyna tuos batelius net raištelių neliko.

Algirdas Selenis

PRITILDYKIT MUZIKĄ!..

– Čia jums skambina policijos nuovados įgaliotinis. Gavome nusiskundimą iš kaimynų, jog labai garsiai klausotės muzikos. Gal galėtumėte ją pritildyti, nes jie negali suprasti dėl ko jūs baratės.

– O kodėl jiems tai turėtų rūpėti?

– Aš jų paprašiau, kad išsiaiškintų jūsų nuolatinių barnių priežastys.

– Kad mes jau nebesibarame.

– Tai gal galėtumėte dar pasibarti, tik pritildę muziką, nes man trūksta faktų protokolui...

Algirdas Selenis

ANGLIŠKŲ SPALVŲ REIKŠMĖS LIETUVIŠKAI.

Anglams vienintelė gryna spalva – žalia (green). Riedanti spalva – raudona (red). Gelianti – geltona (yellou). Besibraunanti – ruda (brown). Pakvaišimo (bludo) spalva – mėlyna (blue). Liūliuojanti spalva – alyvinė (lilec). Vaitojanti – balta (white). Blokuojanti, aklina spalva – juoda (black).

Algirdas Selenis

TAIKLIOS MINTYS GULINT PASALOJE

Gulėjau pasaloje kai man netikėtai šovė mintis. Išsidaviau. Iš visų pusių pasipylė priešiškų minčių serijos. „Pasala demaskuota. Reikia trauktis. Priešai – tie kurie yra priešais, o kas tie, kurie užnugaryje?“ – pavienėmis mintimis atsišaudžiau aš.

„Dar kiek ir apkaboje minčių nebeliks. Kas tada?.. Bandysiu gintis gestais ir minomis“, – pagalvojau, paleisdamas šią taiklią mintį priešų pusėn.

–Pasala užminuota! – sušukau aš ir, nutaisęs reikšmingą miną, ėmiau trauktis. Kitos išeities nebuvo, nes iš visų pusių minčių papliūpomis varė priešai. Taip traukiausi, traukiausi, kol visai susitraukiau. Pavyko, nes šūviai kuriam laikui aprimo. Matyt jie pabūgo mano reikšmingos minos arba tiesiog manęs nebematė. Norėdami, kad išsiduočiau, priešai ėmėsi gudrybės, paskelbdami paliaubas, bet, nesulaukę jokio atsako, metė mano pusėn plytą, po to dar ir dar plytą, pareikšdami, jog tai statybinės medžiagos taikai sustiprinti. „Pritrukote minčių, tai plytomis ėmėte mėtytis“, – nežinia iš kur man šovė mintis, ir taip taikliai, jog sutrikę priešai nežinojo ką ir begalvoti. „Reikia kažką daryti, toliau trauktis pavojinga, taip žiūrėk visai manęs nebeliks, o ir mintys išseko. Lieka tik minos.“

Išsidrąsinęs ėmiau švaistytis minomis, nutaisydamas vieną miną baisesnę už kitą. Matyt pataikiau, nes priešai pasiūlė taikytis. Pradžioj taikysis jie, o jau po to, jei jiems nepavyks, galėsiu taikytis aš, ir ne vieną kartą, o čia žiūrėk, gal ir visai susitaikysime.

Mat ką sugalvojo, jų daugiau, kiek besitaikyčiau vis tiek į visus nepataikysiu.

– Gerai, taikomės!.. Pradėkit!.. Na, o ten bus matyti!..

Ir iš tiesu, kai tik jie pradėjo taikytis iš karto pasimatė, pasimatė, jog esu apsuptas ir apsuptas savų ir, kad priešintis nėra ko. Savi nori tik gero. Na, o gero visiems neužtenka. Tame ir glūdi visos nesantaikos priežastys. Teks pasiduoti, pasiduoti jų globai ir meilei.

Po paliaubų nežinia iš kur privažiavo daug taikdarių ir jų buvo tiek daug, kad net pradėjo peštis tarpusavyje, ir jie tebesipeša lygi šiol. Matyt taikos be peštynių nebūna...

Algirdas Selenis

KELIOS SENTENCIJOS APIE ATKAKLUMĄ

Atkaklus – veiksmažodinis būdvardis. Atmetus priešdėlį at lieka – kaklus. Daiktavardžiai su priešdėliu at žymi vietą einančią žemyn – at- kaklė. Abstrakti sąvoka – at-kakla.

Visais atvejais matome žodžius kilusius nuo žodžio kaklas: kaklus, kaklė, kakla.

Vadinasi atkaklumas prasideda nuo kaklo, o ne nuo galvos. Kaklas suteikia galvai amortizaciją, be to leidžia jai sukinėtis, o kas būtų jei neleistų ?.. Be amortizacijos pilname duobių ir kliūčių gyvenimo kelyje vien galvos skausmas. Atkaklius užsispyrėlius žmonės vadina kietasprandžiais. Sprandas – užpakalinė kaklo dalis. Sprandas - kaklo užpakalis...

Kietas sprandas neleidžia kaklui lengvai sukinėti galvą. Todėl atkaklieji nesidairo, ir tai jiems padeda ryžtingai judėti pirmyn.Tad drąsiai galime vadinti atkakliuosius kietasprandžiais.

Čia pateiksiu kelias garsiu žmonių sentencijas, kuriuose pakeičiau žodį atkaklus į žodį kietasprandis. „Kietasprandžiai žmonės didingi“ (Victor Hugo);

„ Beveik visa didžiosios dvasios paslaptis glūdi žodyje kietasprandiškumas.“ (V. Hugo).

„Kietasprandiškumas narsai – tas pats kas ratas svertui, tai nepaliaujamas atramos taško atsinaujinimas.“ (V. Hugo);

„Kietasprandiškumu pasieksi greičiau nei skubumu.“ (William Shakespeare).

„Niekas pasaulyje neprilygsta kietasprandiškumui. Jo neatstoja talentas; nieko nėra blogiau už talentingą nevykėlį. Jo neatstoja genialumas; neivertintas genijus yra beveik priežodis. Jo neatstoja ir išsilavinimas; pasaulyje pilna išsilavinusių nenaudėlių. Kietasprandiškumas ir ryžtingumas yra visagaliai.” (Calvin Coolidge).

Algirdas Selenis

DRAMATIŠKĄ MEILĘ BUITINEI TECHNIKAI

Pirmoji jo meilė buvo dulkiu siurblis, su kuriuo ilgai dulkinosi, kol sutaisė. Bet kai po nesėkmingo televizoriaus remonto jis pareiškė: „Pisau aš jūsų televizorių...“, – jam niekas nepatikėjo, nors iš darbo išmetė. Taip iš buitinės technikos taisyklos jis pateko į cheminį valymą. Sausas valymas, karštas valymas, greitas valymas... Dabar jis dulkino valymo įrangą. Bet ir vėl neteko darbo, nes per patį valymo darbų įkarštį, sugedus skalbimo mašinos centrifugai, neiškentęs išrėžė, jog piso jis tą centrifugą. Taip jis neteko ne tik darbo, bet ir teisės kur nors įsidarbinti, ir tik už tai, kad mylėjo buitinę techniką.

Kartą jis išgirdo, jog Anglijoje reikalingi santechnikai, o užsieninę santechninę įrangą jis mylėjo labiau, nes ji buvo ne tokia grubi, kaip tėvyninė. Bet ir iš Anglijos jį greit deportavo. Visko matę anglai negalėjo jam atleisti, tokios meilės buitinei technikai. „Pisau aš jūsų šalį!“, – šaukė jis, sodinamas į lėktuvą.

Paskutinė jo meilė buvo lėktuvo turbina, kurios trauka jį ir pražudė. „Pisau aš tokį gyvenimą...“ – pralemeno jis, dingdamas turbinos glėbyje.

Algirdas Selenis

LITHUANIEČIAI

Tarybiniais laikais šitoje žemėje prie Baltijos jūros gyveno pribaltai. Sugriuvus Tarybų Sąjungai, nežinia iš kur, čia atsirado nauja, niekam negirdėta tauta - lithuaniečiai.

Gilioje senovėje, dar prieš pribaltus, čia gyveno litvakai, vargšai žemdirbiai, kurie savo žemės neturėjo. Tad, kai jiems kažkas pažadėjo žemės, tai jie ir iškeliavo tos pažadėtos žemės ieškoti. Sako, kad kažkur Afrikoje yra tokia šalis Litvakija, kurioje jie ir apsigyveno.

Dabar čia, prie Baltijos jūros gyvena lithuaniečiai, ir vadinasi ta šalis -Lithuania.