Algirdo Selenio eilėraščiai

Algirdas Selenis. 1977 metų nuotrauka.

Algirdo Selenio foto

MANO JŪRA TAVO DANGUS

mano krantą skalauja jūra

mano jūra tavo dangus

aš siunčiau tau greičiausią laivą

aš siunčiau tau geriausius piršlius

bet jau šimtmetis kaip jie negrįžta

mano jūrai atslūgus patvino dangus

mėnesienos tirpdydamas vašką

ir banga po bangos ir banga po bangos

seno laivo griaučius mūša blaško

kas į mano maldas atsakys

braido tavo dangum piršlių vėlės

mėnuo mūsų svajų jaunatis

 baltą ilgesio burę iškėlęs

LAIKINAI IR PER AMŽIUS

Aurikai

į akių duobes krenta šviesa

jos tiek daug

kad net liejasi per kraštus

aš pritraukiu Žemę basomis kojomis

jausdamas jos vėsą

kartais sapnai ramina

o kartais gąsdina

kaip pirmieji lietaus lašai ant įkaitusio saulėje veido

kai mane tu paliesi sparnu aš jau busiu toli

noriu ištarti tau žodį jausmų daigams

kai prisiekiu savimi

aš pasiekiu tave tariamai netardamas

ir nesėdamas

tiesiog pasilikdamas

2015 

mažas stalas lauke

sėdi du geria kavą

ant degtuko stovėjo naktis

pirštai narplioja mazgą

tai visa atmintis

skėčiai džiūsta

lietus grįš į virdulio garą

mes jį gersim užplikę žiedais

štai ir vėl

žvaigždėmis dangų beria

tu ir aš tu ir jis

kaip kadais

MĖLYNO MOLIO TĖVYNĖ

mūsų Žemė keliauja putoja rustus vandenynas

šnypščia lavos iškyla didingi kalnynai

išsilydęs granitas kvarco nuošliaužom spindi

buvo Kambro laikai ties pusiauju sustojo žemynas

ar atsimeni tu kaip iš žemės gelmių tirštas prakaitas sunkės

kaip konvulsiškai keitėsi sluoksniais paviršius

po vulkaninių sąrėmių upėms nubėgus

pirmapradėje jūroje tvėrės gyvybė

čia pusiaujuje karšta vėl eisime rinkti moliuskų

vandenynas skupus vakarienei teks tenkintis klintim

ar jūs eisit žiūrėt kaip Laurėntijos plokštė artėja

ar ilgam čia sustojom Silūro laikai jau praėjo

štai ir vėl pajudėjom stovėjom vos tūkstantį metų

kas tas tūkstantis metų kai pusė milijardo praėjo

nuo pietinio ašigalio šiaurėn keliaujant iš lėto

čia mes esam dabar ir kiek būsime niekas nežino

atkeliavus į šiaurę Laurentija kelią pastojo

dubo aižėjo grimzdo didingoji Baltikos žemė

klojo patalus jūra vagojo ledynai

daugel amžių čia esam ant laiko nugludintų polių

lipdom savo Tėvynę iš mėlyno mėlyno molio

2013.08.12.

IR VĖLIŲ VĖLĖS

ir vėlių vėlės

vėlei vėlei

dangun sugrįžo kareivėliai

po ilgo ir beprasmio mūšio

dangun sugrįžo vėlių pulkas

pabiro žemėn tuščios kulkos

ir vėlių vėlės

vėlei vėlei

namo negrįžo kareivėliai

2013.07.28.

KAI MIESTAS NAKČIAI SUSITRAUKIA

kai miestas nakčiai susitraukia

laužams užgesus priemiesčių lūšnynuos

iš tolumos daina atklysta

iš tolumos daina užkimus

balkonuose ugnelės gęsta

rūkorių tamsios mintys smilksta

kimios dainos aistroms atslūgus

naktis glamonių pasiilgsta

kvartalai miegmaišiuose dūsta

kvartalai miegmaišiuose tūno

naktis lipnia tamsa priglusta

prie miegančių bejausmių kūnų

2013.08.07.

PAKALBĖK SU MANIM PAKALBĖK

pakalbėk su manim pakalbėk

išsakyk kad ir paprastą mintį

kaip gyvent neprarandant vilties

kaip gyvenimo džiaugsmą pažinti

apie  grožį ir gėrį kalbėk

apie tai ką be galo tu myli

apie šėlstančią aistrą kalbėk

apie tikro tikėjimo gylį

apie  tai ką nutyli kalbėk

apie tai ką  sunku pripažinti

ką iš savo slogios atminties

visam laikui norėtum ištrinti

pakalbėk su manim pakalbėk

kai tau pyktis ar nerimas kyla

ir kai  norisi šaukti kalbėk

nes tik šitaip išsaugosim tylą

2013.08.11.

GYVATVORĖ

savo gyvenimo būdą

gyva tvora aptvėriau

gėluoniuotą vasarą

mokiau piktžoles tramdyti pykti

2013.07.29.

EMIGRUOJANTIEMS PAUKŠČIAMS

aš telpu į vieną vakaro atodūsį

rudens išblyškę veidai

melancholiškas dūdų orkestras

emigruojantiems paukščiams...

Išsiskirti sunku

bet paklauskit kiek metų mums buvo...

paukščiai lipdo mūsų veidus

debesys  vietoj plaukų

kojos paklusta vėjo krypčiai

ir sukasi aplink žemę

lyg siūlai...

mūsų pirštuose miega naktys

ir vitražinės prošvaistės dienos

plečias žemėj dėmė

amžinybės žiedais

šilti lietūs nulijo

ant karlikų miestų

kelkit oi kelkit

ankstų rytą

jūsų laimė ateina

tykiais žvangesiais...

PAUKŠČIAI

Pražysta paukščiai medžių šakose

Ir slepiasi jų raštuos

Tik rudenį nutrūksta jungianti gija

Tarytum vėlės iškilmingi

Veiduose mūsų atsispindi

Sudyla lūpos ir

Medinės širdys

Nugrimzta užmaršties kamienuose gilyn

Ir tartum paukščių pūkas

Snaigės sninga

Apgobdamos palinkusius kely...

*

Slenka dugnas smėlėtas

Paukščio sparnas miglos rasoje

Senos žuvys pelekais šlakuotais

Mato brastą net tamsoje

Upės sunkios lyg rankos skalbėjų

Neišsenkančios pilnos jėgos

Neša atspindžius smelkiamus vėjų

Po ledu jie sustingę miegos

ŽYDĖJIMAS

Užaks tankia žole žydėjimas

Ir nerimo neliks nė juodimo

Žydėjimas šunis išlodinęs

Žole užaks už savo nuodėmes

Žydėjime iš proto varantis

Į lietų sielos siūlą veriantis

Širdies prie saulės kryžiaus kalamas

Žydėjime su manimi nedalomas

*

aš telpu į tave

kaip telpu į atodūsį ryto

tavo balso šešėlis

pakilo lyg paukštė tyloj

ir virš mano sapnų

suplasnojęs nuskrido

blyškioje lyg

Saliamono žiedas šviesoj

tu nubėgai per lietų

tarytum per tiltą

vėjai dūžo ir tirpo

ant rankų šviesa

ir taip pat kaip prieš daugėl sapnų

baltos tvoros pražydo

ir taip pat kaip prieš daugėl sapnų

nuskendau tavyje

MALDA MELDAMS

Kada vanduo suradęs kliūtį

Alsuoja  upėje prieš liūtį

Abu dugnus vandens matau

Ir šią malda meldus maldau

Meldai tarp jūsų ašmenų meldžiuos

Meldai lyg vardas mirusios tautos

Nirvanoj drumzlinoj vandens

Mes tarp žuvų ir žuvys mes

Mes galim būt likimo broliais

Kalbėt žuvų belupiais žodžiais

Pritvinkę virpulio rasos

Paklydę brastoje tamsos

vagoj nuskęst

TEKA UPĖ ŽEMYN

teka upė žemyn

nuščiuvusiom pievom

tarp bespalvių gėlių ten

kur buvo dangaus

atsivėręs dagys

žuvys naršė šešėliais

atmeni

tarsi dabar

luotas nuo lūpų nuslydo

grįšiu upe

atgalios

aure anaure

toli

šaukė paukštis paklydęs

viršumei savo šešėlio

krito mūrai

dangaus pragarmėn

kas nūnai žodį pjaus

akmenį galąs

LAUKE DEGA ŠVIESA

lauke dega šviesa

aš grįžau jos gesint

prie stalo sėdi

baltai apsirengę žmonės

žiūri pro šalį

kilnodami rankas

kas kart nusilenkdami 

šviesai

krentant gabalais

nes saulė

apsnigta

*

kaip iš sudilusio metų dubens

bėga rudens dargana

taip pro įtrukusią sielą

švyti negyvosios žvaigždės

kaip iš vėjo alsavimo spėjam

iš kur jis atskriejęs

taip iš monetų pajuntam

negyvėlio žvilgsnį

kaip iš įdubusio guolio

nuspėjam vaikus

taip atsiklaupę ant slenksčio

kiek kartų žegnojomės grįžę

*

rankos groja

ar erdvę drasko

tartum lėlės

bet ne iš vaško

siūlų valdomos

blaškos blaškos

ŠAUKSMAS

sutemas ženklinu žingsniais

girgždančios nerimo grindys

žodžiuose ašmenys blizga

ligi širdies vos tik sprindis

rankose gestas paslėptas

rankose nuovargio skausmas

žodis tarp mudviejų lieptas

tik ne vidurnakčio šauksmas

*

balastas kyla

dvasia bejėgė kūnui grimztant

žemiau likimo linijos rūkais

patvinusiomis pievomis plauki

dangus per žemas tau

jo ribos išsilieja ežerynuos

o mylimoji ar žinai tu mūsų šokio pradžią

plonytėm džiaugsmo kojomis svyruodami lyg bokštai tarp žolių

užgaunami silpniausių vėjo gūsių

mus skiria sapno stiklas

ištirpstantis pakylant saulei

sakyk kaip nugalėti svorio dievą

kaip versmę mums suvokti

nežinant jos nueito kelio

kaip bluostuos įžiūrėti ženklą žymintį ribas

bet štai diena jaučiu kaip auga rūbai

alsuokim palengva kad nenupūstume dulkelių nuo sparnų

mes skrendam tik tada kai spindim

alsuokim palengva ornamentais ant sapno stiklo

bet štai diena jaučiu kaip auga rūbai

kaip mudviejų plaukai į vieną kasą pinas

kaip tveriasi lukštėjanti būtis

šviesos plonytei gijai saugot

jaučiu o mylimoji gelmę

gyvybės vabzdžio vyzdyje užsimezga diena

alsuokime alsuokime

giliau įkvėpdami tik gėrį ir nebijokim nieko

nors esam vieniši mes būsim lig mirties drauge

*

rytas keistas šiurpus perbėgęs gatvę atkėlė vartus

sapno apgaubti keliai stingsta nerimo dieną

gurvolis raibas apsunkusio medžio

krinta atspėjusiam laiko tvoras

pažymėtas ženklais kam jau laikas išeiti

užstalės dainos naktinėje knygoje

užstalės dainos verksmingai aimanai

tik žodžių trūksta kaip trūksta įkaitusi stiklo diena

duok man pamišėlio atmintį duok man apsvaigėlio atmintį

būk su manim atvira tik neišduok kaip išduodi

kiekvieną kas ieško vienatvės

M.UTRILIJAS.

PRISIPAŽINIMAS

Nagu krapštau nuo sienos tinką

Galvoju sienos irgi plinka

Kai byra tinkas nuo veidų

Aš sau ramybę surandu

Koliažuose prospektų

Nešioju siūlau tapetus

Nulupęs nuo savęs lyg odą

Tikiuosi kad mane pajus

Jeigu suprasti nusibodo

Išgėręs girto tėvo sapną

Balsais aprūkusios paguodos

Sulaukti negaliu nes girtas

Praeivių miestas tik man skirtas

Kiniečio užeigoj prie ryžių

Aš vėl prisimenu Paryžių

Gatves pamiršusias žalumą

Kačių taupyklių abuojumą

Ties durimis į Monparnasą

KARUSELĖ

Tu smailiu kulniuku vis suki laiko diską

Kai sapnai tartum rėžiai plokštelėj

Neleidžia man peršokt nakties

Kai kartoja įkyrų dienos leitmotyvą

Sidabriniam narvelyje paukštė lemties

Tu smailiu kulniuku vis suki laiko diską

Kad apsvaigo galva tai ne mano kaltė

O nakties karuselė žibintais sutvisko

„Charmante Catherina… Charmante… Charmante“

Lyg petardos pajūryje sukasi poros

Mus prisuko kažkas ir sunku mums sustoti

Ir mediniais žirgais – pasagom atvirkštinėm

Teks per amžius sapnų labirintais klajoti

*

Kaip tie kurie iš po nakties

Dienos galybei kasa duobę

Kurie neranda ateities

Kurie vaikystės skalsą grobė

Tai jie smaližiai paskalų

Nugriebdami putas gardžiuojas

Tai jie palūkanas skolų

Sudiržusioje sąžinėj nešiojas

Jie buria tirščiuose tamsos

Lemties stiklinėje kampuotoj,

Nėra jiems išeities kitos

Kaip vėtraut pragaištingoj puotoj

NAKTIS

Naktis dervuotą plukdo luotą

Naktis pamišusi dama

Man atminty ištatuiruota

Naktie atleisk paleisk mane

Mirtis siūbuoja tavo pirštuos

Mėnulio šleifas ant peties

Likimą buriam tavo tirščiuos

Klūpodami ant slenksčio netekties

GERI LAIKAI

kai mano tėvas spintoj mirė

paslėpęs stalčiuj savo turtą

motulė saujoj sriubą virė

riebiais lemties keiksmais užburtą

geriems laikams dabar atėjus

tik pasikeitus spjūvio matui

kiaurasamčiu visus maitinant

sriubos pasklido aromatas

*

Kokios gilumos platumos

Glebios gėlės apsvaigusios

Nuo koralinio vėjo

Iš svajų Mandalijos

Lagūna išsiskleidusi ošia

Bangos kranto įkalintos

Pavėsinėje lošia

Geria arbatą nebalintą

Geria arbatą magnolijų

Kvapnią ir tirštą kaip likerį

Neša laivas apgirtusį

Mano ilgesio škiperį

***

kur kas gėriau

kur ką išgėriau

vėl viltį tartum

organą nustvėriau

juokais springau

niekais springau

įkvėptas iškvėpiau

ir daug gėriau

***

Vasaros nuogume begalinis

leisk tavo šešėlyje gyventi

sudžiovintose aguonų lūpose

buvusios šventės džiaugsmuose

nors laikas pagrobtas ir padalintas

tu nurausvink mano veidą pažadais

ir jis lyg obuolys plauks tavo upėmis

tu gyveni paskutinėje paauglio svajonėje

tartum kūdikio verksmas pro sapną

ir gilus tavo atodūsis virsta

rudens dargana

GIMTINEI

Tu įrėminta kiemo vartais

Ir įamžinta žaibo blyksnio

Mano sielos koridoriaus kertės

Pašviesėja nuo tavo žvilgsnio

Po tavaisiais vokais tvenkias lietūs

Kitados išbraidyti vaikystėj

Baltos rankos šaltinių velėtos

Kuriomis mano ateitį vystei

Tartum stiklo pūtėja įpūsi

Vaivorines spalvas man į sielą

Ir ledonešio drumsčiamom upėm

Nuplukdysi įšalusią gėlą

Aš regiu savo viešnią lyg skausmą

Ir suklusęs tarytum prieš ligą

Vėl matau tavo upėmis plaukiant

Mano širdį liūliavusią vygę

 ***

ruda ruda žolė pernykštė

našlaičių žiemą anei ledo anei sniego

ruda ruda žolė pernykštė

našlaičių žiemą noriu miego

išverk išverki savo sapną

išblyškę žvėrys šilumą išlaižo

iš pėdsakų besniegę žiemą

neužpustytais ašarų takais

***

manęs pasitikt iš tamsaus šalto laiko atėjo šešėlis

beprotišku durų girgždėjimu veriantis klausą

mylėjusių moterų šypsenos spindėjo veidrodžiuose

o pavydas raudonom akim pro stikliuką stebėjo

kaip saulė užtemsta

tuštuma tartum butelio dugne

tuštuma tartum butelio dugne

tuštuma tartum butelio dugne

miegoki miegok mano mažoji ištvirkusi karaliene

ligi mirties vos tik žingsnis ligi mirties vos

tik žingsnis…

tavo pavidalas mano vienatvei suteikė prasmę

ir kai gėriau iš tavo akių nė nejausdamas nuodo

atgavau aš pirmykštį blyškumą

***

Sudilęs balsas radiolos

Kartoja metų leitmotyvą

Tamsoj kur veidas veido klausos

Tamsoj širdis į širdį daužos

Sudilęs balsas radiolos

Kartoja valsą Hindemito

Kai aiškinam sapnus viens kito

Vis čiulpdami vaikystės ledinuką

Kurio skalsos kažkam pritrūko

UODAS

Be gailesčio kaip drugį gaudo

Norėdami prikalti prie lentos

O aš nukvaišęs senas uodas

Pritvinkęs svetimos kančios

Pavargęs nuo kraujuotų puotų

Su krešuliu įstrigusiu gerklėj

Meldžiu kad kas lapu apklotų

Galvijų ištryptoj žolėj

 AŠ SULENKIU PIRŠTUS

Aš sulenkiu pirštus,

sulenkiu lygiai taip,

kaip prikeliu atmintį

            blyškiosios gėlės lietaus

tau blakstienose žydi...

Miega sapnai,

miega išmirę, tartum kraujažolės

                        išsimiegokit ir jūs

ant samanų rankų...

Uždenk mus, uždenk

savo nuogumu

o, išdegintų lūpų vasara,

kad nuskintume vaisių kantrybės...

***

Kai mėnuo akmenis pamelžęs

Paplūsta balzgana migla

Tyloj

Naktinės gėlės skleidžias

Kada dangaus dagys sudyla

Saulėtekio šviesoj

Naktinės peteliškės byra

Išdžiūvusioj

Nakty

 Kai jo burna sušuko: žemės!

tai ir užpylė ją žemėmis

daugelį kitų rado bažnyčioj

psalmių pilnom burnom

Jo pilvo dumplėm ir

kaulų vamzdžiais grojo choralus Osvencime

oi kaip gražiai jie giedojo

krematoriumų krosnyse

Ėjo jie tiesiai į dangų

Kiekvienas į savąjį dangų

kaminų tūtom nutaikyti

kai žmonių rankos sustingsta

jos virsta paminklais

augančiais rankų paminklais

dangui paremti

 VAIKYSTĖS IŠKAMŠA

suvystykit mane baltom paklodėm

vaikystės iškamšą sudžiūvusiom gėlėm

šiandien jaučiuos be galo plokščias

todėl kalbu baltom eilėm

išgelbėkit iš sapno liūno

likimas plaka dilgėlėm

už tai kad vėl ir vėl užkliūnu

apkaltintas ne savo nuodėmėm

***

tavo dvi kojos į vieną batą

perka liūdesį už kampo už grašį

slenka dienos viena į kitą panašios

lyg katės pritūpdamos

šaukia pilka dangaus siena laikas namo

ant suskilusių stiklo slėptuvių

virpa vijoklių šešėliai

alkanas rytas langų prarajom

DU STULPAI

drėgnu atspindžiu žvilga namai

lyg pritvinkę šviesos obeliskai

du stulpai du apgirtę draugai

visą naktį stovėjo išblyškę

ir tik tu anoj pusėj laiškų

neprivalomų žodžių drovumo

ir tik tu nuo kurios pavargstu

taip kaip akys pavargsta nuo dūmų

drėgnu atspindžiu žvilga namai

ilgesy man taip gera ir liūdna

akyse nuodėmingi stulpai

nukryžiuotam lange miestas bunda

IDEALAS

tu nukentėt bijojai nuo gausumo žodžių

bet nebijojai svetimų paklodžių

širdy nešiojai idealą

o lovoj tvėrei pjedestalą

aš prie tavęs lyg mašalas prie stiklo

į vidų įsileisk galų gale

ant tavo idealo pjedestalo

nukorę kojas pasėdėsime drauge

RAMUNEI

(Ramunei J.)

Ramunė nekvapni bet žavi

Savo tyrumą atiduodama birželiui

Ramunei neprilygsta rožė

Spygliai užgožia rožės grožį

Arbatai tinka tinka meilės burtams

Vainikams stabmeldžiams mankurtams

Lapeliai krenta tartum ašarėlės

Reik atlape nešioti tokią gėlę

SUKLASTOTA LEMTIS

man seniai nebestovi

akyse tavo veidas

vien tik slegiantis noras

gal net jo neturiu

nebeatskiriu kvapo

o tiksliau neatgaunu

dar pernykščių skolų

atiduot negaliu

nesipykim prašau

negaliu daugiau šaukti

užsisklęsiu širdy

ar vonios kambary

negaliu nes keliu

aną kartą užtvojai

tuo keliu pas tave

jau seniai negrįžtu

suklastota lemtis

sugalvoti likimai

kalendoriuj klaida

kur žiema?.. kur ruduo?..

nors pabrangs šiluma

bet atpigus degtinė

man padės atpažinti

tave albume

aš guliu po galva pasidėjęs sapnyną

Nina Nina sugrįžk ir atleisk jei gali

nes brangiausia tik tu spjaut į jų šilumyną

jei negrįši atsiųs tau gėlių LNK

***

orkestras groja emigrantams alpinistams

kurie įkėlę į viršūnes vėliavas galvoja čia Tėvynė

bet kiek viršūnėje tu būtum

vis tiek teks nusileisti į sotumo slėnį

nes be šlovės yra kita tiesa

jog tik kvailys į kalną kopia

protingas jį apeis

ir dar yra žmonių kurie atsimena laikus

kada visi kalnai žole apžėlę buvo

tik žolę tą suėdė avys

tos avys buvo genamos klajoklių

ir ten kur krito spiros tų avių

išaugo miestai

tik ten jau kitos avys ganos

BROLIUI KURIO NETURĖJAU

Vaidoto Daunio atminimui

Viršum miškų paguodos

Vėl amžinybė rodos

O atminties aruodas

Rudens geltonas nuodas

Ir saulė vėl kuprota

Aptemdė mano protą

Migla tarp pirštų liejas

Virš ilgesio alėjos

Matau šešėlį lėtą

Į debesį atšlietą

Matau aš skrendant brolį

Ir kūną jo besvorį

*

Mano žemė man iš po kojų,

Lyg žąsų pulkas į dangų.

Mano žemė, kurioj aš miegosiu,

Apkabinęs lyg savo pagalvę.

Mano žemė – tai stogo kampas,

Lango niša, nubėgančios guobos,

Dvi laukais nuvagotos rankos,

Šalia kelio parimusios trobos.

Mano žemė – svyruojantys bokštai,

Kas pavasarį paukščiais pražysta.

Mano žemėje debesys noksta,

Daug juose kas save atpažįsta.

*

stogų delnais

laiptų klavišais kyla miestas

neoninio atodūsio apšviestas

kodėl jūs miegate užtemdytais langais

kai jūsų tirpstančiais veidais

atodūsis nuslysta

neišsipildžiusių svajonių

atoslūgis nuo mūsų bėga

palikdamas tik menką pėdą

lyg melsvą ženklą atminty

kas gali atsiminti mus

kai krinta spindulys pro sienos plyšį

kas girdi mūsų kuždesį nakties

kai prikeliam save iš praeities

*

Nuslysta kelias

Tylomis

Mėnulio nagas šaltas

Velias

Į atmintį įkaltas

Išblukusiais kvapais

Suleisk rankas

Į mano gėlą užmarštį

Tegul

Ant tavo nuogo kūno

Ant tavo rankų pumpuras

Ant mano rankų žiedas

*

kažkur dar vis šaudė ir šaudė

ir krito bomba po bombos

kažkas savo vaiką baudė

už atmintį blogą

kaimynai beprotiškai riejos

jų nuoskaudos nepelnytos

bet tu pasistenk pamiršti

užgaules anytos

o mūsų vaikų košmarai

neduos dar ilgai užmigti

kai diktoriaus balsas praneš

kad laikas namus mums palikti

*

Bitės, muselės, mašalai dūzgia dūzgia

tupia ant baltų obelų ir ant pienių žiedų,

skleidžia dulkes geltonas,

gaivų nektarą siurbia.

Ne be naudos.

Štai drugelis nutūpė man ant galvos, ir ką

gi jis mato?

Aš guliu tarp žolių, žalių žalių,

toks baltas, visai be jėgų,

nuo saulės apspangęs.

Lysvėje žydas pluša,

tvarko krūmą agrastų,

spygliai jo rankas drasko.

Tolumoj griaustinis nubildo,

o dangus toks žydras žydras.

Ten drugelis nuskrido.

*

orkestras groja lekia traukiniai

pakrauti nuojautom

o stiklo šukėm vaikšto piligrimas

po saulę kiekvienoj aky

nereikia jam užuojautos tik reikia pinigų

kad butelį ištuštinęs galėtų sudaužyti

po to aukštielninkas nugriuvęs žolėje

apsvaigusiom akim žvaigždes skaičiuotų

jis užsimerkia ir sapnuoja jis kad verkia

o ašaros į vidų bėga

į kibirus akių tuščių

ir atsibudęs išsigąsta

sapnuoti kibirus tuščius – nelaimė

SRAIGĖ

Mano šleifas šešėlis velkas ir velkas

Išardau kauburėlį vėl smėlis telkias

Mano sąmonei daiktas kiekvienas per kietas

Vis susižeidžiu savo čiuptuvus pūslėtus

Ant nugaros šarvas apnuogintas pilvas

Trumpas kelias kitiems man pakliuvo per ilgas

*

Štai taip guli ant balto suolo

Toks sukietėjęs tarsi molis

Kada pamiršta jį uždengti

Akis užpūsk užpūsk sapnus

Nuo luošo kūno atsiskyrusi dvasia

Akių išdžiūvusių dugnu dar braido

Suleisk rankas bejausmes akmenin

Akmuo priims pravėręs prarają bedugnę

Likimo linijos išnyks

Mirtis tau pirštines pasiuvo

Auksine adata tiesa jos smaigaly

Žiedadulke buvai žiedadulke ir liksi

Į molio minklę ją įminkys

Nulipdę indą nišoj pastatys

Algirdo Selenio poezijos kūriniai spausdinti:  žurnaluose "Jaunimo Gretos", "Nemunas", almanache "Metai"; laikraščiuose "Literatūra ir Menas", "Komjaunimo tiesa" (rubr. "Versmė"), "Dienovidis" ir kt.

Algirdo Selenio foto